Sutapimai ar ne, tačiau prieš pat skrydį buvo pažiūrėtas filmo „Before Sunrise“ tęsinys - „Before Sunset“, kur veiksmas vyksta būtent Paryžiuje ir būtent rudenį! Tai, matyt, pridėjo papildomos lyriškos motyvacijos (žiūrint labiau pro moterišką prizmę). Vos nuvykę Prancūzijos sostinėn, pastebėjome daugybę kontrastų. Vienoje vietoje turtingos - elegantiškos gatvelės, raibstančios nuo mielų knygynų, stilingų Boutique, žaismingų parduotuvių, pro kurias negali praeiti.
O visai šalia - tamsiaodžių ir arabų bruzdesys, šiukšlės, aprūdiję (sudegę?) motociklai. Įdomu pajusti skirtumus, juk miesto visumą sudaro ne vien išblizgintos vitrinos ir išliaupsintos Mona Lizos.
Šilčiausios vietos, be abejo - parkeliai, kurių Paryžiuje - gausu. Tvarkingi, spalvoti lapais, visad pilni žmonių klegesio. Rudens aurą puikiai atspindi kapinaitės, kurios akį traukė didžiuliais paminklais.
Žinoma, kai lauke + 22 laipsniai Celsijaus, į muziejų eiti mažų mažiausiai nuodėmė. Tačiau niekaip neatsispyriau pagundai aplankyti antikinio meno kolekciją Luvre. Tai be galo didelis muziejus, klaidokas, kurį apeiti trunka mažiausiai pusdienį. Tiek maždaug ir užtrukome, o manasis fotoaparatas nuolat blyksėjo, niekaip negalėdamas atsispirti graikų ir romėnų skulptūrinėms grožybėms.
Po didžiulių meno kolekcijų ir duoklių senosioms civilizacijoms, panorome (šioje vietoje vertėtų pabrėžti vyrišką perspektyvą) persikelti į nūdienos - technologines erdves. Garsioje automobilių parodoje, kuri Paryžiuje vyksta kas du metus, žmonių buvo daugiau nei prie V. Van Gogh'o paveikslų (d'Orsay muziejuje). O štai (subjektyviai) žaviausias - mėlynasis Saab.
Daugybę spalvų, keistų formų galima išvysti ir prie Pompidou centro (prancūziškas ŠMC variantas). Į vidų pakliūti, deja, nepavyko, tad šalimais su rytine kava stebėjomės vamzdžių didybe (nejučia kyla aliuzija į mūsiškę krantinės arką). Pasivaikščiojus po paryžietiškas gatveles smalsumą kaitino „mirusiųjų karalystė“ - katakombos. Turistams padarytas atskiras mini - muziejus, kuriame aptiksi galybę tvarkingai išdėliotų kaukolių ir lentelių su prancūziškais užrašais.
Patys paryžiečiai katakombų muziejuose nesilanko. Norėdami patirti pliūpsnį adrenalino, jie lenda pro nelegalius įėjimus, braido po didžiules tunelių balas, spigina prožektoriais, braižosi katakombų žemėlapius, o vėliau požemyje net vakarėlius rengia. Tikri paryžiečiai retai lankosi ir prie turistinio Eifelio, kuris jiems nekelia tiek daug emocijų, kiek atvykėliams iš svetur. Dieną Eifelis žavi nebent dydžiu, tačiau naktį (koks skeptikas bebūtum), apšviestas geltonomis lemputėmis, jis išties daro įspūdį.
Įspūdį kelia ir paryžiečių gėrimo kultūra. Prancūzijoje, kaip ir daugumoje Vakarų Europos valstybių, gerti viešose vietose nėra draudžiama. Ir ne veltui. Per visą savaitę neteko matyti šlitinėjančio, svirduliuojančio jaunimo. Prancūzai, matyt, įpratę mėgautis: laisva minutėle parke, sūriu, vynu...
Šiluma, vidinė laisvė, bendravimo subtilumas negali nežavėti (vienoje iš nuotraukų paryžietis su dviem dukrytėm, kurių kiekviena nori eiti savon pusėn. Ką darys tėvelis?)
Pats jaukiausias kelionės akcentas - naktiniai pasivaikščiojimai palei Seną. Turistų apie 11-tą vakaro - nei kvapo - belieka gėrėtis žibančiomis lemputėmis, šiltu Spalio vėju. Tiesa, atostoginė ramybė buvo kiek sutrikdyta pavėlavus į skrydį Tėvynėn, tačiau spalvingų rudens įspūdžių, tikiu, neužtemdys niekas.
Kas Paryžiuj rudenį lakioja?
Turistai kapinaičių, saulės lepūnėliai.
Ragautojai vyno, naktiniai tyrėjai.
Dėkojame DELFI skaitytojai už straipsnį ir nuotraukas!
