Lietuvišką rugsėjį priminė aikštėje pabarstyti spalvingi klevo lapai, o vaikiškas klegesys bei šypsenos veiduose ne vienam pažadino vaikystės mokyklinių dienų atsiminimus, kai daugelis iš mūsų, dabar jau suaugusių, dar Lietuvoje gyvendami į klases skubėjome...
Ypatinga diena visai bendruomenei: kai kurie „trečiabangiai“ emigrantai Centriniame Naujajame Džersyje gyvena jau po dešimt, penkiolika metų, tačiau nei susibūrimo namų, nei švietimo centro ar lietuviškos bažnyčios arti iki šiol neturėjo ir, tik užsimezgus draugystei su Amerikos estais, atsirado galimybė kurti lituanistinę mokyklėlę.
„Lietuvėlė“ gyvenimui paruošta per penkis mėnesius
Šventė prasidėjo Lietuvos, Estijos ir Amerikos Valstybinių vėliavų plazdėjimu, nešamų per aikštę ir lydimų būsimų mokinukų bei mokytojų. Trys vėliavos – simboliai trijų šalių ir skirtingų tautų, kurių keliai čia susipynė. Kanklėms skambant, kepures susirinkusiems kėlė ir sveikino grakščiosios lietuvaitės „Kepurinės“ šokėjos.
„Mažoji „Lietuvėlė“ Amerikoje!“, - tokiais žodžiais mokyklos organizatorė ir vadovė Auksė Motto paskelbė iškilmių pradžią, visus pasveikindama ir kviesdama „Tautiškai giesmei“. „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!“, - labai prasmingai nuskambėjo paskutinės „Tautiškos giesmės“ eilutės, jaudulį sukėlę ne vienam šventės dalyviui.
Bendruomenės lietuvių susitelkimas mokyklėlės įkūrimo idėją pavertė tikrove. Juk tik vienybėje susibūrę lietuviai savo darbu, idėjomis, parama ir geranoriškumu per tokį trumpą laiką - vos penketą mėnesių - įgyvendino tai, apie ką iki šiol ne retas čia gyvendamas tik pamąstydavo.
Bendruomenės lietuviai vieningai triūsė, dalyvavo talkose Estų Namuose, pelnydami Amerikos estų pagarbą. Tos draugystės ir savitarpio supratimo pasekmė - mokyklėlė po Estų Namų stogu. Auksarankiai bendruomenės vyrai ir darbščios moterys atnaujino apleistas patalpas vien tik savo lėšas ir laiką aukodami, kad mokinukams būtų jauku ir šviesu.
Dvidešimties metų pedagoginę patirtį Lietuvoje turinti, dabar jau užatlantėje gyvenanti, svarbiausią darbą nuveikė mokyklos vadovė Auksė Motto. Ji rinko informaciją apie mokyklos steigimo sąlygas Amerikoje, Lietuvoje vasaros atostogų metu lankėsi švietimo įstaigose, metodinę medžiagą rinkdama bei konsultuodamasi su buvusiais kolegomis. Taip pat mokytojų kolektyvą subūrė, nepavargo ragindama tėvelius, kad savo atžalas paskatintų mokytis lietuviško žodžio.
Ragino pamilti protėvių kalbą
Nuskambėjus „Tautiškai giesmei“, susirinkusius pasveikino Loreta Garretson, mokinių tėvelių atstovė, cituodama persų filosofo Rumi žodžius: „Tegul meilė jumyse tampa tuo, ką jūs darote. Yra šimtai būdų parklupti ir pabučiuoti žemę“. Visi, kas bent kiek aukojo pastangų kuriant „Lietuvėlę“ - anot garsaus mąstytojo, savo gimtajai žemei nusilenkė...
Garbės svečias kunigas Petras Burkauskas iš Filadelfijos Šv. Andrejaus bažnyčios linkėjo sėkmės „Lietuvėlei“ ir kvietė visus bendrai maldai bei nepamiršti Dievo, kurio valioje mūsų visų kasdienybė, pasiekimai ir ateinanti diena. Patirtimi vykdant „Apple“ švietimo programą Lietuvoje dalijosi programos koordinatorė, ilgus metus Amerikoje pedagoginį darbą dirbusi, ankstesnės kartos emigrantė Vida Lanys–Anton. Ji pastebėjo, jog šiuolaikiškas mokymas ir mokinių ugdymas turėtų būti pagrįstas vaikų sudominimo principu, kad mažieji mokymosi procese nejaustų prievartos. Linkėjo atrasti raktą į vaikų širdis mokytojų kolektyvui, pažadėdama dalintis savo įgytu patyrimu.
Nuotaikingai nuskambėjo Jono-Vytauto Dunčios, svečio iš Filadelfijos palinkėjimai. Gimęs Amerikoje, prisiminęs savo patirtį lietuvių kalbos besimokant, vaikučius paragino stengtis protėvių kalbą pamilti, nesigailėti ir savaitgalių žaidimus iškeisti į lietuvišką knygelę ir protėvių kalba kalbančius draugus mokykloje. „Dabar madinga būti pasaulio piliečiais, tačiau, jeigu tautos supanašės, nesaugos gimtosios kalbos ir savo tautiškumo - pasaulis pasidarys labai neįdomus ir pilkas“, - sakė svečias.
„O viskas prasidėjo nuo merginų vakarėlių...“, – mokyklos idėjos atsiradimo istoriją priminė susirinkusiems Linas Pileckis, mokyklos tėvų komiteto pirmininkas. Tikrai, mokyklos įkūrimo idėja gimė lietuvių bendruomenės moterų vakaronių pokalbiuose. Ne viena mama pasvajodavo, jog gera būtų turėti lituanistinę mokyklą čia vietoje, kad nereikėtų vežioti savaitgaliais vaikų į Filadelfiją (Pensilvanija) ar Elizabeth (Naujausis Džersis) lituanistines mokyklėles, kur kelionė trunka apie pusantros valandos ir labai išvargina vaikučius.
Mokiniams – eiti pažinimo keliu, siekti minties šviesos, mokytojų kolektyvui- ištvermės ir neprarasti entuziazmo bendruomenės vardu palinkėjo šių eilučių autorė, o tėvelius pakvietė šeimoje ugdyti lietuviškumą ir puoselėti lietuvių kalbą, nes tik šeima yra tautos gyvybė ir be tėvų pagalbos mokytojai netaps visagaliais.
Pirmą kartą įžengė į naujosios mokyklėlės klases
Po sveikinimų ir svečių prakalbų mažieji džiugino nuostabiu koncertėliu. Mokytojos nepagailėjo laiko ir energijos ruošiant vaikučius pasirodymui. Net patys mažiausi, gimę jau čia, Amerikoje, deklamavo eilėraštukus lietuviškai, savo nuoširdumu pavergdami žiūrovų širdis.
Muzikos mokytojai Violetai Kundrotienei akompanuojant, vaikų choru nuskambėjo ir lietuviškos dainelės, o po to į aikštės vidurį „atskrido“ mama Pelėda su pelėdžiukais: vyresnės mergaitės talkino mažiesiems vaidinant spektakliuką pagal A. Matučio eiles „Tuoj ir rytoj“. Nereikia atidėti rytojui to, ką galima ir reikia padaryti šiandien - pagrindinė vaidinimo mintis labai prasminga ne tik vaikams, bet ir mums, vyresniems lietuviams. Negalime laukti, kol mūsų jaunoji karta suaugs ir apsispręs dėl savo pasirinkimo. Jau šiandien mes turime rūpintis, kad mūsų vaikai suvoktų, jog „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt!“.
Po vaidinimo vaikų laukė mokyklinės dovanėlės nuo bendruomenės. Vaikų šurmuliu alsavo visa aikštė, o džiaugsmingas jaudulys tvyrojo ore, kada mokytojoms buvo dovanojamos rudeniškų žiedų puokštės.
„Lietuvėlės“ vadovė Auksė Motto pakvietė visus prie mokyklos svarbiausiai iškilmių akimirkai - peržengti mokyklos slenkstį. Susikaupėme maldai. Aukščiausiojo globos ir malonės prašė kunigas Petras, laimindamas mokyklėlę ir visus susirinkusius. Garbiam svečiui buvo suteikta privilegija perkirpti juostą - simboliškai atverti duris i mažąją „Lietuvėlę“. Ir mokinukai, ir svečiai sugužėjo į šventiškai papuoštas, dar dažais kvepiančias klases.
Įspūdingas ir gražus renginys! Bet tai tik pradžia. Laukia nelengvas darbas ne tik mokytojų kolektyvo, bet ir visų mūsų Centrinio Naujojo Džersio bendruomenės lietuvių. Kad mokyklėlė neišnyktų ir dar ilgai gyvuotų, reikia ne tik lėšų, kurių labai trūksta vadovėliams ir mokymo priemonėms, bet ir visų pastangų bei vienybės. Reiks ieškoti rėmėjų, atrasti būdų kaip pritraukti lėšas šitam pažinimo židinėliui.
Jaunoji karta - mūsų ateitis ir tautos išlikimo garantas. Tik nuo mūsų visų priklausys, ar mažoji „Lietuvėlė“ taps lietuvybės švyturiu Amerikos žemėje, ar pateisins ir garsins gimtosios žemės Lietuvos vardą, mūsų protėvių šlovę; ir ar tose mažose širdutėse užsiliepsnos meilė Lietuvai ir lietuviškai kalbai...