Kaip iki to atėjome? Studijuojant fizinį lavinimą, savigyną ir kitus panašius mokslus kalė į galvą – “jūs – ne moterys, jūs - pareigūnės”. 50 atsispaudimų jam ir man? Gerai. 100 atsilenkimų? OK. Neturiu teisės raudonuoti, kalbant apie grupinį išžaginimą kai jie kikena? Gerai.
Parodyti užrašus? Pusė grupės turi juos kserokopijose, nes mano raštas lengvai įskaitomas ir aš buvau visose paskaitose. Mano žinios įvertintos dešimtuku, jo – šešetu. Tai nieko nereiškia. Žinau. Mes dirbsime ten pat, greičiausiai jis bus mano viršininku. Aš juk moteris…
Studijos studijomis. Vėliau mokaisi dirbti. Šnekėk nešnekėjus apie savo ateities planus neskubėti kurti šeimą ir padaryti karjerą, vis tiek pirmiausia dėmesys kreipiamas į vyrus. Jie neišeis vaiko priežiūros atostogų, jie niekuomet neišgąsdins šefo savo išvaizda (nėštumu), dėl ko jis turės valdytis šūkaujant ir įžeidinėjant.
O rėkia pas mus “kaip reikiant”. Ant vyrų rėkiama kol paraudonuos, ant moterų – kol pravirks. Nemokėsi verkti – rėkimo gausi su kaupu. Su visais epitetais, kuriuose netgi gali būti nuorodų į tavo lytį. Boba – ji ir Afrikoj boba.
O šefas represinėse struktūrose ilgai negalvoja ką šaukti. Juk jo žinios dažniausiai įvertintos tik šešetukais, jam niekada nekilo mintis nusipirkti ir perskaityti knygą “kaip tapti vadovu”. Tai tik tu, kvailute, nusipirkai ir perskaitei tą knygą. O jis turi privalumą – jis vyras ir jau po kelių valandų galės atsipirkti ramiai ištartu “dirbam toliau”.
Ir tu dirbsi. Dirbsi, konkuruodama su tais, apie kuriuos dažnai tiesiog negali pasakyti savo nuomonės, nes artimiausia viršininko kėdė numatyta vyriškosios lyties kolegai, o ne tau ir greičiausiai būtent tam, kuris tavo akimis yra visiškas kvailys.
Kiek dirbi “sistemoje”? Pastebėjai, kad “darbiniai arkliai” paliekami savo vietose, o į kursus išsiunčiami ir viršininkais dažniausiai tampa tie, kurie nemoka dirbti? Vadovauti lengviau nei dirbti bei organizuoti darbą.
Taip mes ir gyvename. Protinga moteris – retas atvejis, bet jų represinėse struktūrose – aibė. Dauguma neilgai pradirbusios tiesiog susitaiko, kad šansų padaryti karjerą nedaug arba tai kainuos ypatingą pasiaukojimą, todėl ilgainiui, sutikusios savo laimę, užmiršta savo svajones apie karjerą supdamos mažylius ir kepdamos kotletus tam mylimajam, kuris kaip ir šefas, nori jaustis svarbesniu, nes jis vyras.
Tuomet belieka tik “eiti į darbą”. Nesirgti darbu, nesvarstyti apie svarbesnes darbo užduotis užmiegant, tiesiog “eiti į darbą” ir “žinoti savo vietą darbe”.
Gali nedėvėti trumpų sijonų, gali niekam netrukdyti ligos lapeliais dėl vaikų ligos, bet šansų, kad tavo kandidatūra kopiant į viršų bus aptarinėjama pirmiausia – tiek pat, kaip ir ant kontraceptinių tablečių pakuotės. Trys procentai iš šimto.
Į “užkietėjusias senmerges” žiūrima kiek kitaip. Bet vėl gi – joms už akių aptariama jų psichologinė būklė: “vieniša, pikta ir moteris”. Atrodytų, jog turinti šeimą ar vaikų moteris yra geresnė, bet jei apie tokią užsimintumėte, tai tuoj pat išgirstumėte apie grėsmę, kad ji neišeis į darbą dėl vaikų ligos. Vėl blogai.
Blogiau nei “užgeriantys” darbuotojai (vyrai), dažnai tiesiog neraštingi ir neturintys iniciatyvos, naujų idėjų, nemokantys strategiškai mąstyti ir sudaryti elementariausią darbo planą. Tokie darbuotojai “patogesni”, nes juos galima iškeikti. Prie moters teks susilaikyti, teks tvardytis. Beje, mintis: o gal “tie darbuotojai” yra geresni, nes su jais galima išgerti ir pasikalbėt apie moteris?
Taigi. Represinėse struktūrose moteris lieka moterimi, o vyras – visuomet svarbesnis nei ta kita būtybė, kuri kas rytą ateina į darbą padažytomis blakstienomis. Ką ta būtybė bepasiūlytų, trys procentai iš šimto, kad jos nuomonė bus vėliau pagirta. Dažniau tai bus deklaruota daugiskaita: “mes gerai sugalvojome”, arba greta moters bus minimas darbuotojas-vyras, kuris neva taip pat dalyvavo sumąstant gudrią strategiją, įdomią mintį.
Juk taip sunku pripažinti, kad “boba” irgi gali būti protinga ir gudresnė nei kiti pavaldiniai (jei jų dauguma yra vyriškosios lyties). O jei ji sugalvojo geriau nei bosas, ji rizikuoja viskuo, ką turi.
Apie ką aš? Apie moteris represinėse struktūrose. Po to, kiek patiri “čia” ateidama ir “čia” dirbdama, civiliokams tiesiog nebelieka nei laiko, nei kantrybės.
Jie nedarė atsispaudimų ir nežino, kad galima reikalauti, jog mergina padarytų tiek pat. Jie nemoka šaudyti ir tuo labiau - taikliai. Jie nepatiria to pažeminimo ir tų įžeidinėjimų, kuriuos tu patiri (tiesiogiai, netiesiogiai) vien dėl “vyriškosios lyties” ambicijų (net tuomet, kai užtikrintai žinai, kad esi teisi). Ir jie niekuomet neturėjo sąlygų tapti, būti priverstu tapti tokiu gudriu, kad išmoktų laviruoti tarp kažkieno ambicijų, dabar užimamos padėties tavo atžvilgiu ir abejingumo kai kartais, vien dėl LYTIES ambicijų, jie gali paaukoti net “kliento” likimą.
Žinote moterų, kurios padarė karjerą represinėse struktūrose? Kuo būtent jos nugalėjo savo konkurentų vyriškąsias ambicijas? Kuo?
Ar nutuokiate, kiek moteriai reikia proto ir kiek proto ji tikisi iš kitų, esančių šalia jos, jėgos/žodžių, kad ji nustotų galvoti apie darbą?
Jų problemos?
Taip jos ir gyvena… Šalia tavęs “tokio” arba tiesiog be tavęs…
Ir jos dirba… Dirba tai, ką retas kuris iš Jūsų ar jos kolegų sugebėtų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!