Visada buvau ir esu Lietuvos patriotė. Didžiavausi ir mylėjau savo šalį. Iš visos širdies tikiuosi, kad pavyks išlaikyti šį patriotizmo jausmą. Tačiau matant, kas vyksta, man kuo toliau, tuo labiau reikia pagalbos tai padaryti. Korumpuota teisėsauga, dvigubi mokesčiai, mindomos elementarios žmogaus teisės ir niekam nepavaldūs valdininkai...
Nuoširdžiai sakau, kad šiuo metu nebematau, kuo ir kaip tikėti Lietuvoje. Reikia paminėti, kad nepasiduoti padeda tik tai, kad stebiu viską iš šalies – mat, paskutinius pusę metų keliauju po pasaulį. Todėl net neįsivaizduoju, kaip turėtų jaustis tie piliečiai, kurie liko Lietuvoje ir bando išgyventi. Galiu tik įtarti, kad jų kantrybės taurė žymiai pilnesnė negu mano.
Lietuvą palikau trumpam ir ne dėlto, kad ieškau geresnio gyvenimo ar nuo kažko bėgu, todėl tų, kurie man nori mestelti pajuokiantį „emigrantė“, prašau - susilaikykite. Išvažiavau, nes noriu pamatyti pasaulį, pasisemti patirties ir grįžti atgal, kad galėčiau daugiau nuveikti Tėvynėje. Tačiau per paskutinį pusmetį mano pasiryžimas grįžti atgal, net nepaisant ilgesio, kurį nuolat jaučiu, vis slopsta.
Kasdiena stebiu tuos draugus, kurie pasiliko. Tuos jaunus žmones, kurie kažką kūrė ir judėjo. Kartais vien iš užsidegimo, bet judėjo, ėjo į priekį ir galbūt kartais net nesąmoningai kėlė ekonomiką, garsino Lietuvos vardą. Taigi, stebiu juos iš šalies ir matau, kad per paskutinius pusę metų jie sulyso, jų paakiai pajuodo, kai kurie iš paskutiniųjų kabinasi į gyvenimą ir tikisi bent menko atokvėpio. Kiti – jau pasidavė. Be pinigų, be savo šalies palaikymo, be ateities garantijų pabėgo, nes nebegalėjo pasilikti. Negalime jų kaltinti – juk valgyti norisi visiems.
Jie išsivežė su savimi savo jaunatviškas svajones, planus, idėjas ir, taip vadinamą, potencialą. Negana to, dar buvo didžiai gerbiamų valdžios vyrų ir moterų (kurie, beje, vis dar, vietoj darbo seime renkasi atostogas Ispanijose ir televizijos projektus) išvadinti vagimis ir veltėdžiais… Labai teisingai pastebi mūsų prezidentė savo metiniame pranešime „Jie išvažiuoja į svetimas šalis, nes pasijuto svetimi savame krašte”.
Kasdiena stebiu ir tuos, kurie jau per giliai įleidę Lietuvoje šaknis, kad išvažiuotų laimės ieškoti kitur. Tokius, kurie augina ir moko čia savo vaikus. Vieniems mažinami motinystės ir tėvystės pinigai. Taip valstybė, ankščiau rėmusi šeimos koncepciją, tarsi netiesiogiai pataria mesti viską ir gelbėtis iš skęstančio laivo... Tačiau ką daryti naujiems tėvams, kurie buvo įtikėję valstybės pareiga rūpintis savo piliečiais? Mesti savo vaikus? Kitiems, visą savo gyvenimą paskyrusiems tų vaikų lavinimui, iš burnos plešiama paskutinė duonos pluta. Mokytojai - juk ta gyvybės rūšis, kuri gali išgyventi vien oru. Tik nesuprantu, kodėl nustebusiuose ir nusivylusiuose valdininkų veiduose vėliau atsiranda klausimai apie smurtą mokyklose…
Stebiu ir tokius, kurie turi savo verslus. Visą gyvenimą taupę, pagaliau nusiperka išvajotą sodybą prie ežero ir planuoja iš savo kuklios pensijos (dėl kurios sąžiningai arė Lietuvoje visą gyvenimą) ten praleisti senatvę. Matau, kaip netgi iš šių žmonių, kurie turėtų būti gerbiami, nes jie - valstybės pagrindas, mūsų išrinktieji tyčiojasi. Konstitucinis teismas, ministerija ir savivaldybių valdininkai, mat, nesutaria, ir dėl to žmonės yra priversti prarasti savo sąžiningai uždirbtą turtą bei svajones apie ramią senatvę…Taip, prezidente, „tie patys žmonės ne(be)tiki, kad gali apvalyti Lietuvą savo balsais“.
Todėl dabar nebegaliu nutylėti ir sakau: “Padėkite man patikėti”. Padėkite man išsaugoti šiltus jausmus savo šaliai. Juk žvelgiant į viską iš šalies - akivaizdu, kad kenčiame visi. Kenčia valstybė, nes praranda jaunąją kartą, o kartu su ja ir gražesnės ateities viltį. Kenčia piliečiai, nes gyventi netikint ir nematant prasmės sugeba labai retas. Kenčia net ir tie, kurie pelnosi iš neteisingų ir korumpuotų sprendimų…
Dabar jaučiuosi kaip tas Robinas Hudas, kuris yra priverstas apsigyventi girioje. Čia nėra blogai, nes čia tikėjimas įgauna kitokias formas, o teisingi ir į žmogų orientuoti įstatymai gimsta patys. Galėčiau čia pasilikti…Tačiau širdyje vis dar esu lietuvė, o ne girinė. Vis dar neprarandu vilties, kad valstybei, kurioje aš gimiau, užaugau ir norėčiau pasenti, vis dar manęs reikia. Padėkite man tuo patikėti.
Atiduodu šias savo emocijas, kad neužsiliktų viduje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!