Be abejo, stebėtis skirtingomis praeities versijomis (kartais net labai skirtingomis) per daug nevertėtų. Kiekvienas istorikas į praeitį žiūri pro savo suvokimo filtrą, ir beveik visais klausimais turi savo nuomonę. Istorinių tyrinėjimų esmė – sutarimas (consensus – angl.) dėl tam tikrų interpretacijų. Dėl to mano tikslas nėra kažką konkrečiai kritikuoti ar įrodinėti savo tiesas. Tiesiog norėčiau apžvelgti istorinius debatus minėtuose straipsniuose istorijos studento, studijuojančio Anglijos universitete, akimis.
Taigi, pradėkime nuo pradžių – nuo Molotovo-Ribentropo pakto interpretacijų. Istoriniams debatams skirtoje konferencijoje Vilniuje kalbėjęs žydų bendruomenės vadovas Simonas Alperavičius teigė, kad „sudarydami minėtą paktą tiek A. Hitleris, tiek J. Stalinas suprato, kad taip atveria kelią nacizmui, žudymams, genocidui ir Holokaustui“.
Deja, šiuo atveju turiu nesutikti su tokia nuomone dėl Holokausto, nes šis dvišalis susitarimas įvyko 1939 metais, o iki pat 1940-ųjų metų pabaigos naciai dar vis tikėjosi visus Europos žydus ištremti į Madagaskarą. Mintys apie galimybę masiškai ir sistemiškai žudyti šią tautą pačioje Europoje turbūt neaplankė net paties Hitlerio, juo labiau apie tai nieko negalėjo žinoti ir Stalinas.
Tik pačioje vokiečių-sovietų karo pradžioje buvo „nuspręsta“ žydus tiesiog šaudyti pačiame senajame kontinente. Taip sutapo, deja, kad Lietuva buvo viena pirmųjų valstybių, kurios teritorijoje buvo pradėtas pats tikrasis Holokaustas. Tarp kitko, tiesioginis Hitlerio paliepimas pradėti vykdyti masines žydų žudynes nėra žinomas, ir tai yra viena trūkstamų grandžių Holokausto tyrinėjimuose.
Toliau, toje pačioje konferencijoje buvusio sovietų užsienio reikalų ministro Viačeslavo Molotovo anūko Viačeslavo Nikonovo nuomone, tariantis dėl įtakos sferų Maskva neturėjo jokių minčių apie „hegemoniją Rytų Europoje“. Į tokį argumentą turiu atsakyti klausimu – kodėl už poros savaičių nuo karo pradžios Raudonoji armija užpuolė Lenkiją, o vėliau surengė Katynės žudynes, taip likviduodama aukščiausius Lenkijos karininkus.
Mano manymu, neigti Sovietų Sąjungos imperialistinę politiką yra tiesiog nelogiška. Tarp kitko, teko girdėti, jog keletas akademikų vakaruose Staliną pradeda vertinti kaip II pasaulinio karo „bendraautorių“ kartu su Hitleriu. Be abejo, būtų sunku teigti, kad Stalino ketinimai pralenkė Hitlerio ambicijas, tačiau nacistinės Vokietijos piktadarybės negali užgožti Sovietų nusikaltimų. Šioje vietoje būtina pažvelgti ir į Lietuvos klausimą. Kaip rašė DELFI, knygos „Molotovo-Ribbentropo paktas XX amžiaus geopolitinių procesų kontekste“ pristatyme Rygoje buvo skelbiama, kad „Baltijos šalys 1940 m. troško sovietų valdžios, nes tuometinio režimo sąlygomis buvę neįmanoma gyventi“. Man asmeniškai labai sunku įsivaizduoti tautą, kuri norėtų būti valdoma kitos šalies. Tokių istorikų, kaip Aleksejus Vlasovas, pareiškimai, kad 1940-ais metais Lietuva nebuvo okupuota, verčia smarkiai suabejoti jų akademiniu patikimumu. Kaip tada reikėtų traktuoti Maskvos ultimatumą Lietuvos vyriausybei? Arba vėliau sekusius trėmimus? Galbūt čia reiktų peržvelgti ir sąvoką „okupacija“. Bet kokiu atveju, nepaisant to, kad nebuvo ginkluoto priešinimosi, visi Stalino veiksmai Baltijos šalių atžvilgiu tuo metu buvo daromi aiškiai prieš šių tautų valią.
Kita vertus, Julius Deksnys buvo visiškai teisus sakydamas, kad „jei naciai būtų laimėję karą, būtų buvusi išnaikinta visa lietuvių tauta“. Pagal Hitlerio ir jo štabo ideologiją tik 15% lietuvių buvo laikomi tinkamais suvokietinimui, visa likusi tautos dalis būtų buvus išsiųsta į tolimas teritorijas rytuose. Tačiau, tuo metu lietuviams tai buvo praktiškai nežinoma, o vokiečiai tuo tarpu kaip tik stengėsi per daug vietinių žmonių neerzinti kol pergalė prieš Sovietų Sąjungą nebuvo pasiekta.
Todėl Raudonoji armija per visą nacių okupacijos laikotarpį lietuviams išliko priešas Nr. 1. Dėl šios priežasties Simonas Alperavičius ir vėl neteisus pareikšdamas, kad „Lietuva gali didžiuotis, kad egzistencinio pasirinkimo laikais pasirinko vienintelį teisingą kelią – kovos su fašizmu“. Lietuviams nepatiko vokiečių okupacija, bet ne pats Trečiasis reichas, į kurį buvo žiūrima kaip į potencialų sąjungininką, kovojantį prieš bendrą priešą - Raudonąją armiją.
Daugelio kritikuojamas Aleksandras Diukovas toje pačioje konferencijoje Vilniuje išreiškė nepasitenkinimą tuo, kad yra mėginama sulyginti sovietų ir nacių nusikaltimus karo metu, bei atkreipė dėmesį į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Be abejo, tai ką darė Maskva lietuvių tautai yra didelis nusikaltimas ir to pateisinti jokiu būdu neįmanoma. Tačiau šiuo klausimu turiu pritarti Diukovui dėl istorijos interpretacijos netikslumo. Mano dėstytojas irgi labai nusistebėjo, kad Lietuvoje sovietų represijoms apibūdinti yra vartojama sąvoka “genocidas”.
Niekas neneigia, kad lietuvių tauta kentėjo, tačiau tai, ką Antrojo pasaulinio karo metu patyrė žydai, yra praktiškai nesulyginama su kitais karo nusikaltimais. Taigi, turiu pritarti argumentams, kad sovietų veiksmai Lietuvoje neturėtų būti traktuojami kaip vietos gyventojų genocidas, nes tai yra tarsi mėginimas sušvelninti mastą to, ką karo metu teko išgyventi žydams. Tuo labiau, kad pirmosios sovietinės okupacijos metu Lietuvoje žydai taip pat buvo represuojami bei deportuojami į rytus kartu su lietuviais, tačiau apie dvigubą žydų genocidą dar neteko girdėti.
Ko gero, didžiausias klausimas kylantis man dėl šių istorijos debatų yra juose dalyvaujančių asmenų kvalifikacijos ir gebėjimai tyrinėti praeitį. Turiu suabejoti neprofesionalių ir neapmokytų istorikų galimybėmis atlikti šią gana sudėtingą užduotį. Be abejo, negalima ir profesionaliais istorikais aklai pasitikėti, nes ir šie gali būti įtakoti įvairių veiksnių ir būti neobjektyvūs. Tai ypatingai liečia posovietines rytų Europos valstybes, kuriose mano manymu istorija ir politika dar vis yra sunkiai atskiriamos.
Mano patarimas būtų stengtis istoriją pateikti tokią, kokia ji iš tiesų yra, o ne tokią, kokia yra norima, kad ji būtų. Ne veltui egzistuoja posakis, kad kare nugalėtojų nėra. Praktiškai nė viena šio baisaus karo dalyvė nėra „švari“. Vokiečiai žudė žydus, sovietai terorizavo okupuotas teritorijas bei karo pabaigoje masiškai prievartavo vokietes, britai bombardavo civilius vokiečius, lietuviai šaudė žydus, na, o amerikiečiai viską „užbaigė“ atominėmis bombomis. Manau, kad sugebėjimas blaiviai ir objektyviai žiūrėti į praeitį, pripažinti padarytas skriaudas bei nekonkuruoti dėl „labiausiai nuskriaustojo“ statuso yra tautos brandumo požymis. To ir palinkėsiu visiems Lietuvos (ir ne tik) praeitį tyrinėjantiems mokslininkams.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!