Kaip žinoma, Rusija vieną AE planuoja pastatyti Kaliningrade, kitą Baltarusijoje. Rusijos spaudoje nurodomos ir optimistinės datos – pirmieji AE blokai Kaliningrade iškils jau 2016 m. (o jei reikės - tai ir 2015 m.!), t.y. anksčiau negu Lietuva planuoja Visagine 2018-2020 m.
Bet viena yra planai, o kita faktai. Visų pirma, patys kaliningradiečiai kraipo galvas, kam jiems reikalinga galinga AE, jeigu galimą elektros deficitą galėtų išspręsti nauja kogeneracinė elektrinė, kurios kaina kur kas kuklesnė – apie 600 mln. litų.
Tuo tarpu planuojama Kaliningrado AE vos ne visą perteklinę pagamintą energiją privalėtų eksportuoti į kaimynines šalis. Tiksliau, į Lietuvą, nes tik su ja vienintele turi reikiamas elektros jungtis. Projekto sumanytojai teigia, kad eksportuotų elektrą ir į Vokietiją, bet tam reikia nutiesti galingus povandeninius kabelius Baltijos jūros dugnu. Kukliausiais skaičiavimais tai atsieitų dar 3 mlrd. litų. Be to, darbai truktų iki 10 metų.
Kitas dalykas - terminai. Pastatyti AE per tokį trumpą laiką, kaip planuoja rusai, paprasčiausiai nerealu. Arba labai drąsu. Bent jau iki šiol Rusijos istorijoje lyg ir nėra atvejo, kad per 5 metus plyname lauke iškiltų veikianti AE. Tačiau Rusijos istorijoje pirmą kartą nuspręsta AE Kaliningrade statyti kartu su užsienio investuotoju, kuriam siūloma net 49 proc. AE akcijų. Šis žingsnis racionalus bent tuo požiūriu, kad brangų projektą vien savo jėgomis įgyvendinti yra gana sudėtinga.
Tačiau kur kas įtikinamiau skamba prielaida, jog Rusijos siunčiama žinia tarptautinei bendruomenei apie rimtus ketinimus su užsienio investuotoju pastatyti AE Kaliningrade yra ne kas kita, kaip bandymas atbaidyti arba bent jau priversti pamąstyti tuo klausimu potencialius strateginius investuotojus Lietuvos projekte.
Investuotojai iš tiesų mąsto. Bent jau Kaliningrado atveju tikrai, nes per dvejus metus projekto sumanytojams taip ir nepavyko sudominti nė vieno jų. Tuo tarpu Lietuvos projektu susidomėjimą pareiškė 25 investuotojai iš kurių į tolimesnį konkurso etapą išrinkti 5. Tad tarptautinės verslo bendruomenės preferencijos regione šiuo klausimu kol kas yra gana aiškios.
Nelieka nepastebėtas ir Rusijos premjero V.Putino netikėtas viliotinis Helsinkyje, kuriame Lietuvos prezidentę D.Grybauskaitę įtikinėjo kartu dalyvauti Kaliningrado AE projekte. Be to dar pasiūlė ir gamtinių dujų palankiomis sąlygomis.
Diplomatiškai atsisakiusi pono V.Putino pasiūlymo, prezidentė pasielgė išmintingai. Juk imant visada reikia pagalvoti, ką reikės atiduoti mainais.
Turint omeny Rusijos istoriškai dėliojamus geopolitinius tikslus kaimyniniu šalių atžvilgiu, minėtą Rusijos premjero žingsnį šachmatininkų terminais galima įvardinti kaip gudrų gambito debiutą, kai aukojant pėstininką ar figūrą (pvz., žirgą) siekiama įgauti pozicinį pranašumą. O istorija liudija, kad trojėnai, kaip dovaną priėmę medinį arklį, lemtingai suklydo.
Kam tada rusams toks brangus ir ekonomiškai nepagrįstas projektas, kuriam priešinasi vietos gyventojai, energetikai, politikai ir ekologai?
Atsakymas turbūt yra tai, kad Rusija visai nenori prarasti pelningos Baltijos šalių rinkos, kurioje per metus “Gazprom” realizuoja gamtinių dujų už 4 mlrd. litų, o „Inter Rao“ elektros energijos - už beveik 2 mlrd. litų. Tuo tarpu naujoji atominė Visagine smarkiai sumažintų tiek dujų, tiek elektros poreikį, vadinasi, ir pelnus. Be to, priklausoma nuo energijos Lietuva kur kas sukalbama visais kitais klausimais.
Tad belieka toliau stebėti, ar šalių lenktynės, kas pirmas pastatys AE, vyks olimpiniu principu – svarbu dalyvauti - ar vis tik nugalės sveikas protas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!