Tokia proga turbūt tiktų papasakoti apie kvapą gniaužiančias Laisvės lygos atsiradimo aplinkybes, bet atmintis, deja, nieko antgamtiško ar herojiško neužfiksavo. Lygai užgimstant 78-ųjų birželį nepasirodė jokių ženklų danguje ir žemėje. Nebuvo nei žvakių šviesos nutviekstų veidų konspiraciniame bute, nei priesaikų priešais kryžių, nei parašų krauju. Buvo du ar trys – kaip dažniausiai anais metais, kai niekas nenorėjo ne tik mirti.
Buvo labai nedaug laisvės, nedaug vilties ir nedaug prošvaisčių ką nors pakeisti. Tik drąsos buvo daug, tarsi protui aptemus. Matyt, nuo žodžio „laisvė“. Nuspręsta, jog Lygos nariu galės save laikyti kiekvienas, kam brangi Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė. Lietuva tuo metu statė naujus tiltus, tiesė kelius, savinosi taikųjį atomą, veisė nutrijas, vis švariau kalbėjo rusiškai ir, kaip vėliau sužinojau, guodėsi „tyliąja rezistencija“.
Dabar galvoju, ar visa tai nebuvo panašu į žaidimą? Du trys sukuria pogrindžio organizaciją, du trys leidžia laikraštuką, du trys atstovauja lietuvių tautai, pakilusiai į kovą su okupantais. Televizoriai rodė akmeninį genseko veidą, sustingusį prieš tave visiems laikams. Protingi žmonės šnibždėjo, jog galva sienos nepramuši, ir siūlė tiesiog gražiai gyventi, mokytis, auginti vaikučius ar lietuviškus dobilus.
Kvailiausia, kad atremti tokios išminties nebuvo kuo. Siena iš tiesų stovėjo kaip stovėjusi. Gyventi buvo galima, netgi surasti kažkokį aukso vidurį. O čia rezultatai tie patys – nauja krata ar baudžiamoji byla. Ar šiaip pagavę kur nors paspardo, dėl profilaktikos. KGB, deja, nebuvo linkęs žaisti. Niekas ir nelaukė ko kito. Lentynoje nuolat budėdavo visi trys kodeksai su komentarais. Kodėl ta kaina neatrodė per didelė, kodėl du trys tarėsi gali įveikti imperiją, tikrai nežinau.
Žinoma, šiandien galima pažvanginti medaliais ir padeklamuoti ką nors apie laimėtą laisvės kovą ir sudėtų aukų prasmingumą. Lyga pirmoji iškėlė trispalvę, sušaukė pirmąjį viešą protesto mitingą, pirmoji be užuolankų pareikalavo kariuomenės išvedimo ir nepriklausomybės. Širdį glosto laisvės pionierių vardas, tačiau negaliu tvirtinti žinąs, kas veda ir atveda tautas laisvėn. Pranašai, karvedžiai, kovotojai, Viešpaties ranka?
Veikiausiai pastaroji, nes tik ji, sako, neįmanomus dalykus paverčianti įmanomais. 78-ųjų vasarą net A. Terleckas nesvajojo kada nors matysiąs, kaip supasi danguje bekojis Leninas, anuomet stabiliai rodęs tinkamiausią vietą Laisvės lygai ir panašiems į ją. Pogrindžio spauda vis padejuodavo, kad mūsų inteligentija neteko stuburo, kad tauta keliaklupsčiauja prieš okupantus, kad įsigali vergo mentalitetas. Kažko, matyt nesuvokta, nenumatyta, nes vos tik tariamų vergų choras užtraukė apie ąžuolus, tris spalvas ar ašarą Dievo aky, viskas pasikeitė. Stuburas atsirado. Be rūsčių Lygos atsišaukimų.
Dar prieš Kovo 11-ąją gatvėje susidūriau su vienu iš tų, kuris lyg mūras stovėjo už nugaros N.Sadūnaitei prie Mickevičiaus paminklo. Klausiu: kaip dabar viskas, ar nebijai? Nustemba it kūdikis: „0 ko? Aš irgi už Lietuvą!” Pasirodo, jis tik ir laukęs dienos, kada suskardens laisvės trimitai. Gerai, kad tuomet dar nebuvo mados paduoti į teismą už asmens garbės ir orumo įžeidimą.
Ne, čia jokia nuoskauda, joks piktas apmaudas, kad neišeina dėti ant svarstyklių partizanų vado ir kompartijos boso, disidento ir saugumiečio. Tegul ponas Dievas tai daro, jeigu reikia. Senojo Testamento autoriams tikėjimas slėpiningu Apvaizdos planu leido net svetimšalį pagonių karalių pavadinti Dievo siųstuoju gelbėtoju.
Kuo prastesni visi kiti „ne mūsiškiai“, aplinkybių įtraukti į šventą darbą? Nesyk jau susigėdau ar buvau sugėdintas, kad nepasiseka užmiršti anų laikų, kad kyla pagunda brėžti ribą. Vienas vyrukas, gimęs kitais metais po Lygos, tiesiai šviesiai ir pareiškė, kad jam nusibodo visi buvę kaliniai ir tremtiniai su savo pretenzijomis į išskirtinius nuopelnus Lietuvos laisvei. Suprantu, negi jis prastesnis, kad nebuvo spardytas, trankytas po kalėjimus? Kita vertus, nejaugi už tai reikalausi kompensacijos kaip už šuns apkandžiojimą?
Pasimečiau ir kitą kartą, kai reikėjo vienoje laidoje atsakyti, kam priklauso teisė atsiversti, o kam ne. Lyg ir buvo aišku, kur tas skirtumas galėtų būti, tačiau staiga toptelėjo, kad ir pats nešiojau raudoną kaklaraištį, svajojau tapti kosmonautu, deklamavau tarybinių poetų eiles apie mėlynas Iljičiaus akis. Kas gali atimti teisę tapti kitokiam? Ir jei apaštalas Paulius nemelavo, tai iš tiesų, juo nevertesnis esi, juo daugiau šansų pelnyti dangaus simpatijas ir praregėti. Keista logika, tačiau nepaneigsi jos, kaip ir daugybės tų, kurie ėmė ir atsivertė.
Man gelia tik dėl Lygos ir dėl viso to, kas buvo daroma neplanuojant triumfo valandų, neturint po ranka laimingo scenarijaus. Beviltiškoje situacijoje. Praradus bet kokį sveiką protą. Kam to žaidimo reikėjo? Kodėl negalėjai kitaip? Tiesiog – gyventi. Vakar ir šiandien aukštai pakelta galva.
Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės? Anuomet lengviau buvo tuos žodžius kartoti. Šiandien gyvi išlikę 78-ųjų žmonės, kad ir gavę po ordiną, iš tiesų tinka gal tik dangaus karalystei. Daugumą jų išduoda, kaip ir anais laikais, atitrūkimas nuo šio pasaulio. Garsios megztosios beretės ir juokingi senamadiški kostiumėliai. Naivi patriotinė retorika. Kompleksai. Kas teberašo knygeles. Kas mėgina politikuoti. Kas meldžiasi. Kas nusivylęs ilgisi anų dienų. Kas užgėrė. Kas pyksta ir nusišneka. Ne seimūnai ir ne ministrai. Nevedžioja ekskursijų po šlovingas kovų ir kančių vietas.
Jiems negresia altorių garbė ir tautos sąžinės vardas.
Ačiū Dievui turbūt. Antraip viskas pakviptų herojišku epu ir fanfarom. O to juk nebuvo prieš 25-erius metus. Du ar trys – kaip Viešpaties išpranašauta. Darsyk ačiū jam. Kad Laisvės lyga užplaukė 78-aisiais kaip lengvas, vos įmatomas vasaros debesėlis. Toks ir sklando po šiai dienai. Kuo kitu jai tapti nepavyko. A.Terleckas žadėjo ją pašalinti, vos tik Lietuva iškovos nepriklausomybę. Tačiau debesėlis liko. Jis turbūt nepavaldus aplinkybėms. Vis suvedžiojantis tuos, kas pakelia akis aukštyn.
2003 09 25 Savaitraštis LAIKAS, Nr. 4