Pavyzdžiui, Lietuvoje vis labiau įsivyrauja nuomonė, kad prancūzų kalba yra apskritai nebereikalinga. Ką lyg ir patvirtina kai kurie duomenys, pavyzdžiui, 2006 m. prancūzų kalbą valstybiniam brandos egzaminui rinkosi vos 514 abiturientų, 2007 m. jų sumažėjo iki 325 žmonių, o 2008 m. teatsirado vos 231 moksleivis. Besidominčių prancūzų kalba kasmet mažėja po šimtą. Dar po kelerių metų Lietuva turėtų pasiekti... minuso rodiklius! Jei visame pasaulyje būtų šitaip...
Pasekmės bus tokios, kad greitai bendravimas su įtakingiausiomis Europos Sąjungos valstybėmis Prancūzija ir net Vokietija (panaši padėtis ir su vokiečių kalba) liks formalus, nutruks ekonominiai ir kultūriniai ryšiai, ir patys, būdami ES nariais, nuo jos vis labiau izoliuosimės.
Kokios kalbos pasaulyje populiariausios?
Pas mus lyg ir „pamirštama“, prancūzų kalba iki šiol yra viena populiariausių pasaulio kalbų. 80 mln. žmonių tai gimtoji kalba, dar 180 mln. žmonių tai yra antra vartojama kalba, ji yra penktoji pasaulyje pagal paplitimą. Netgi anglų kalba, antroji pagal kalbančiųjų skaičių (332 mln.), tegali pasigirti, kad tik 58 mln. žmonių ji yra antroji pagrindinė kalba. O daugiausia Europoje... kalbama vokiškai, net 98 mln. žmonių ji yra gimtoji kalba, kaip antrąją ją vartoja dar 11 mln. žmonių.
Nesunku atspėti, kad pasaulyje labiausiai paplitusi kinų kalba, ypač jos vadinamoji mandarinų atmaina (yra kelios skirtingos kinų kalbos), ją kaip gimtąją vartoja net 937 mln. žmonių, o iš viso kalba net 1,12 mlrd. žmonių.
Pasidaryti tokiu „populiariu“ Europoje būtų nelengva misija, nes reikėtų žinoti bent keliasdešimt tūkstančių hieroglifų. Kur kas paprasčiau yra... Pastebėkime vieną akivaizdų dalyką: gerai mokančių prancūziškai skaičius daugiau negu dvigubai lenkia pačių prancūzų skaičių! Taigi prancūzams visai nėra ko nusiminti, kad jų kalba yra „nepopuliari“. O Europos Sąjungoje labiausiai paplitusi kalba yra vokiečių (23 proc.), po to prancūzų (16 proc.) ir trečioji yra anglų (15,6 proc.).
Mūsų laikais, komunikacijos ir tarptautinio bendravimo amžiuje, tik su viena gimtąja kalba tiesiog neįmanoma apsieiti. Be gimtosios, būtina žinoti dar bent vieną pasaulinę kalbą, o kultūringam žmogui – mažiausiai dvi.
Kas kalba prancūziškai?
Kiek gi pasaulio apima frankofonija? Kone trisdešimtyje pasaulio šalių prancūzų yra oficiali valstybinė kalba (dažniausiai kartu su kitomis). Ji yra oficiali daugelio Afrikos šalių kalba, buvusių Prancūzijos kolonijų, tai daugiatautės valstybės, tad prancūziškai bendraujama tarpusavyje bei su kitomis Vakarų Afrikos valstybėmis arba su Magrebo šalimis, kur be arabų kalbų prancūzų išliko tarptautinio bendravimo kalba.
O kam prancūzų kalba yra gimtoji? Suprantama, kad prancūzams, kurių yra daugiau kaip 65 mln. žmonių. Prancūziškai kalba 39 proc. belgų, 19 proc. šveicarų, 98 proc. liuksemburgiečių. Haityje kalbama kreolų kalba, kuri nedaug kuo skiriasi nuo literatūrinės prancūzų kalbos. Prancūziškai kalbama Kanados Kvebeko regione, kurį sudaro kelios provincijos ir antras pagal didumą šios šalies miestas Monrealis (iš viso 23 proc. Kanados gyventojų, tai beveik 8 mln. žmonių). Kvebeko miestas yra prancūziško Kanados regiono sostinė. Dar būtų galima įdomumo dėlei paminėti, kad JAV valstijoje Luizianoje prancūzų kalba turi oficialios statusą, taip pat Italijoje, nedideliame Aostės regione, kur gyvena vos 100 tūkst. žmonių. Dar Indijos mieste Pondišeryje prancūzų kalba išlikusi antrąja oficialiąja.
Vienybėje – galybė
Sąvoka „frankofonija“ pirmąkart pavartota XIX amžiaus prancūzų geografo Onezimo Rekliu (Onésime Reclus) knygoje „Prancūzija, Alžyras ir kolonijos“ (1886 m.). Tada tai sąvokai didesnės reikšmės neteikta, ji žymėjo vien kalbančius prancūziškai. Bet vėliau, jau po Antrojo pasaulinio karo, stiprėjant globalinei konkurencijai, frankofonija pradėjo reikšti kur kas daugiau.
Idėja vienytis giminingų, bet vis dėlto ir skirtingų kultūrų frankofoniškų kultūrų principu, Prancūzijos parlamentinėse asamblėjose generuota gana ilgai, bet nuo planų pamažu pereita ir prie politinių sprendimų. Pagaliau 1970 m. kovo 20 d. Nigerio sostinėje Niamėjuje buvo įsteigta Tarptautinė frankofonijos asociacija (TFA), jos veikla apima ne vien kultūros sferas, bet turi ne tokios jau menkos įtakos ekonomikai ir net politikai, kartu su ja veikia kelios tarptautinės frankofonijos institucijos. TFA sudaro 56 pasaulio valstybės ir 14 šalių stebėtojų, tarp pastarųjų yra ir Lietuva. Trisdešimtyje šalių būtent prancūzų kalba yra oficiali.
Iš viso TFA, pagal į ją įeinančias valstybes, apima 870 mln. žmonių, taigi net tiek labai artimai susiduria su prancūzų kultūros įtaka. Frankofoniškos televizijos kanalas TV5 prieinamas 200 pasaulio šalių, jo auditoriją sudaro 55 mln. žiūrovų. Kartu su TFA veikianti Tarptautinė merų frankofonų asociacija jungia 184 miestus ir 19 savivaldybių asociacijų iš 37 šalių. Pastaroji organizacija vis populiarėja buvusiuose sovietinės sistemos regionuose – nariais tapo Tiranos, Skopjės, Jerevano, Tbilisio, Kišiniovo, Sofijos bei keli Rumunijos miestai, kartu su šios šalies miestų savivaldybių asociacija. Beje, 15 proc. rumunų labai gerai moka prancūzų kalbą, tai jau 3,8 mln. žmonių. Atvirkščiai negu skelbia Lietuvoje paplitusi nuomonė, prancūzų kalba ne tik nesitraukia iš politinės ir kultūrinės arenos, frankofonija pamažu plečiasi po pasaulį, o šiuo metu tai realiausia ir veiksmingiausia atsvara amerikietiškai globalizacijai.
Rašytojų kalba
Kaip teigia profesorius ir žinomas vertėjas iš prancūzų kalbos Vytautas Bikulčius, būtent prancūziškų romanų į lietuvių kalbą yra išversta daugiausia! Prancūzija nuo seno laikoma literatūros šalimi. Tarp prancūzų yra daugiausia Nobelio literatūros premijos laureatų – net 14 rašytojų pelnė šį labiausiai prestižinį apdovanojimą. Dviem daugiau negu JAV, be to, kyla abejonių dėl rusų kilmės poeto Josifo Brodskio ir lenkų kilmės prozininko bei eseisto Česlavo Milošo (Czesław Miłosz) atstovavimo Amerikai. Beje, ir pirmoji Nobelio literatūros premija 1901 m. buvo paskirta prancūzų poetui Siuli Priudomui (Sully Prudhomme), o paskutinysis laureatas prancūzas yra Žanas-Mari Giustavas Le Klezijo (Jean-Marie Gustave Le Clézio), kuriam šis apdovanojimas įteiktas 2008 m. Beje, į lietuvių kalbą yra išversta visų prancūzų nobelistų kūrinių, pirmieji leidimai pasirodė dar prieškaryje. Suprantama, kad ir Lietuva yra stipriai įtakota prancūzų kultūros.
Dar XIX amžiuje prancūzų rašytojai, kartu su didžiaisiais rusų klasikais, diktavo literatūrines madas pasauliui. Kam gi nežinomi Onorė de Balzakas (Honoré de Balzac) ar Emilis Zolia (Emile Zola)? Nuo pat vaikystės nepamirštami Aleksandras Diuma (Alexandre Dumas) ir Žiulis Vernas (Jules Verne), daugybė kitų rašytojų. Arba XX a. „minties gigantai“ nobelistai Alberas Kamiu (Albert Camus) ir Žanas-Polis Sartras (Jean-Paul Sartre)? O vieno garsiausių šiuolaikinių Europos rašytojų, prancūzo Mišelio Ulbeko (Michel Houllebecq) kone visa kūryba išleista ir lietuviškai. Prancūzų literatūra mūsų laikais tikrai nepasitraukė į šešėlį.
Kuo gi tokia patraukli prancūzų literatūra? Skelbiamomis laisvės ir humanizmo idėjomis! Jeigu jau siejame prancūzų literatūra su laisve, tai galime pasakyti, kad čia ir „padėtis įpareigoja“. Pats šalies pavadinimas Prancūzija.
Ką iš tikrųjų reiškia šis žodis? Kaip pradėjo formuotis ši pati didžiausia iš Vakarų kultūrų? 481 m. frankų vadas Chlodvigas, įsiveržęs į romėnų Galijos provinciją, tapo pirmuoju šių valdų karaliumi. Tik vėliau, Karolingų imperijos ir dinastijos laikais, 843 m. vadinamojoje Verdeno sutartyje atsiranda vakarinės lotyniškas Francijos pavadinimas, žymintis tuometinės Frankų valstybės dalį. O 1190 karalius Pilypas Augustas jau vadinamas ne frankų, bet Francijos karaliumi, nuo 1205 m. liepos mėnesio Francijos Karalystės pavadinimas atsiranda tuometiniuose žemėlapiuose. Pats žodis „frankas“, kuriuo vadintas Chlodvigo karys, iš tikrųjų reiškė „laisvą žmogų“. Taigi Prancūzijos pavadinimą galima versti kaip „laisvų žmonių šalis“.
Prancūziškas „išradimas“ – sociologija
Prancūzija sugebėjo pasaulį nustebinti ne vien literatūra. XX amžiuje prancūzų sociologija tiesiog užkariavo pasaulį. Neįmanoma ir įsivaizduoti šio neabejotinai populiariausio humanitarinio mokslo be prancūzų. Netgi pačią sąvoką „sociologija“ pirmą kartą pavartojo būtent prancūzas, Ogiustas Kontas (Auguste Comte), viename savo veikalų, išleistų 1847 m. Jis laikomas prancūziškojo pozityvizmo pradininku, amžininkai jį dar vadino filosofu. Vėliau, jau kaip mokslą, sociologiją plėtojo jo pasekėjas Emilis Diurkeimas (Emile Durkheim, 1858 – 1917), sociologijos pradžia galėtume laikyti 1895 m. išleistą jo knygą „Sociologinio metodo taisyklės“.
Tas idėjas plėtojo Liusjenas Levi-Briulis (Lucien Lévy-Bruhl), taip pat kiti. XX amžiuje pasauliui diktuoja madas prancūzų sociologai Žanas Bodrijaras (Jean Baudrillard) ir Pjeras Burdjo (Pierre Bourdieu), atsiranda ir vadinamoji struktūralizmo kryptis, kurios vienas žymiausių atstovų yra Klodas Levi-Strosas (Claude Lévi-Strauss), sugebėjęs nugyventi iki garbingo šimtmečio, taip pat filosofas Mišelis Fuko (Michel Foucault). XX amžiaus humanitariniuose moksluose tiesiog neišdildomą pėdsaką paliko prancūzų sociologai ir struktūralistai, visų tų pasaulinių mokslo garsenybių net įmanoma suminėti.
Jungtinėse Amerikos Valstijose prancūzų sociologija žinoma kaip French Theory ir dėstoma prestižiniuose šios šalies universitetuose.
Prancūzų kalba šiuolaikiniam ir praktiškam žmogui
Po Lisabonos sutarties ratifikavimo prancūzų kalbos įtaka Europos Sąjungoje tik stiprės. Pagal šią sutartį atsiradus naujiems ES vadovo ir užsienio politikos įgaliotinio postams, auga didžiųjų Europos valstybių įtaka, taigi ir ryšiai tarp visų ES šalių darysis vis glaudesni. Vis labiau dominuos pagrindinės ES kalbos, o ne viena „kažkuri“. Prancūzija tampa pagrindine politine ES jėga, o Vokietija – ekonomine, ir tos įtakos stiprės. Euro pagrindu kuriama ne vien glaudaus ekonominio, bet ir visapusiško bendradarbiavimo sistema. Taigi bendravimo poreikis įvairiomis ES kalbomis tik auga. Ir labai sparčiai.
Jau dabar tapo rimta problema vertėjų stoka įvairiose Briuselio europinėse institucijose. Poreikis mokėti bent kelias pagrindines ES kalbas tampa net kraštutine būtinybe, su viena užsienio anglų kalba jau po kelerių metų pasidarys neįmanoma išsiversti. Prancūzų ir vokiečių kalbos, tampančios kone deficitinėmis Lietuvoje, jau po kelių metų taps didžiausių mūsų „sistemos“ galvos skausmu. Po ekonominės krizės ūkinis bendradarbiavimas tarp ES šalių turės būti ypač glaudus, siekiant sukurti vieningą sistemą. Visiškai akivaizdu, kad labiausiai nukentėjusios nuo ekonominės krizės šalys buvo ir prasčiausiai integruotos, todėl ir „iškrito“ iš bendros sistemos. Integracija bus paspartinta, nes visuotinai įvedus eurą, tokie „autsaiderių nuopuoliai“ destabilizuotų visą fiskalinę ES sistemą.
Vargu ar galima įsivaizduoti net kurios nors išsivysčiusios ES šalies ekonomiką be glaudaus bendradarbiavimo su vokiečiais. Arba, įsivaizduokime, po poros metų sunku bus tikėtis sėkmingos diplomatinės karjeros, nežinant prancūzų kalbos, nesusipažinus su šios šalies kultūra, istorija.
Pagal gyvenimo kokybės rodiklius Prancūzija užima pirmąją vietą pasaulyje, taip bent liudija tarptautinės apklausos, kurias atlieka vis dėlto ne prancūzai, o amerikiečiai. Prancūzijos tarptautinis vaidmuo ne tik išlieka didžiulis, jis auga.
Vadinamasis lingua franca metodas, arba idėja išmokyti visą Europą supaprastintos anglų kalbos, patyrė visišką nesėkmę. Labiausiai piestu prieš tokią „metodiką“ stojo anglai, bijodami, kad Didžioji Britanija šitaip užsiterš primityviu žargonu, patys anglai nustos gerai kalbėti angliškai. Dabar Europoje labiausiai rekomenduojamas modelis – dvi pagrindinės ES kalbos. Tai pagaliau ir reikalavimai vertėjams, norintiems dirbti Briuselio institucijose.
Kai Lietuvos mokyklose masiškai mokomasi anglų kalbos, tai ar neteks artimiausiu laiku konstatuoti, kad teks valstybiniu lygiu pradėti „pagrindinių ES kalbų mokymo vajų“. Kol kas, bent dabartinėje situacijoje, labai perspektyvus variantas mokykloje išmokti anglų kalbą, o toliau aukštojoje mokykloje studijuoti kitą pagrindinę ES kalbą nuo nulinio lygio. Pavyzdžiui, Vilniaus universitetas ir Vytauto Didžiojo universitetas Kaune suteikia tokias galimybes. Nuo antrų studijų metų atsiranda galimybių mokytis užsienyje pagal ERASMUS programą. Prancūzų kalba dar ir tuo pranaši, kad ją išmokus labai lengva ir paprasta mokytis giminingų ispanų ar italų kalbų. Taigi per trumpą laiką tapti „universalu“, arba poliglotu.
Pagaliau niekur ir nedingsime, į Europą turėsime integruotis, nes joje esame.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!