Atrodo, na ir kam rašyti apie tai, kai, kaip jau paminėta, anokia čia naujiena ar nebūtas daiktas. Taip ir nukeliautų tokios Žilinsko kalbos į vienos televizijos archyvą, jei nesinorėtų to „reikalo“ viešai pakedenti dėl paties Roko priešrinkiminių pažadų.
O buvo taip: kandidatas į Seimą – Rokas - sumetęs, kad apie 8 proc. Lietuvos gyventojų (homoseksualai, transseksualai, biseksualai) ne tiek jau ir mažai balsų per Seimo rinkimus, aplankė Lietuvos gėjų lygą (LGL), kur dievagojosi į Seimą išrinktas pasisakysiąs apie savo orientaciją bei kovosiąs už LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, biseksualų ir transseksualų) teises.
Neaišku, ar LGL vadovas V. Simono tokiais pačiulbėjimais patikėjo, bet kandidato žinią, atėjusiems į eilinį LGL renginį, bei brošiūrą su Roko atvaizdu perdavė. Sunku nuspręsti, kiek Rokui pavyko atsiriekti LGBT rinkėjų pyrago – šioje šalyje dar neįsigudrinta homoseksualų rikimų biuletenių žymėti rožiniais trikampiais, tačiau, turint omeny „didelę“ galimybę LGBT žmonėms rinktis jų teises ginančius kandidatus, patikėjusių Roko atlaidais, matyt, būta ne vieno.
Bet taip sakant, kaip jau „prie lovio“, kam vargintis prisiminti tuos, kurie užkibo net ne ant slieko, o ant surūdijusio homofobo kabliuko: tad, kodėl man, Rokui, nenuėjus į televiziją ir nepašnekėjus, kad „netradiciniai“ turi visas teises?
Juk nei aš dalyvausiu eisenoje už LGBT teisių plėtrą Lietuvoje, nei man rūpi, kad homoseksualai aukščiausių valstybės pareigūnų iškrypėliais vadinami. Aš pats visada turėjau gerą darbą, o dabar dar Seime sėdžiu – manęs, kaip eilinių homoseksualų už „iškrypimą“ iš darbo neatleis (net ir Lietuvoje apkalta už homoseksualumą kol kas skamba neįtikinamai). Tad kodėl kartu su didžiąja tautos dalimi (kurie už sąžiningą savęs ir tokių kaip pats niekinimą dar ir per kitus rinkimus į Seimą išrinks) nepašūkavus, kad kas jau kas bet „tie“ visas teises turi, nepaisant to, kad Konstitucijos garantuojamą teisę į susirinkimus Gėjų lyga kartu su Tolerantiško jaunimo asociacija išsikovojo tik dvidešimtais nepriklausomybės metais.
Atrodytų apgailėtina, bet iš tiesų, kodėl homoseksualus politikas turėtų išsiskirti savo moralinėmis savybėmis iš kitų politikų? Gal ir tiesa – neturėtų, net jei ir bando gauti balsus iš specifinio elektorato, tokio, kaip ir jis pats. Juk Lietuvoje mažai ką stebintų, jei Seimo nariu tapęs politikas pamirštų savo rinkiminę apygardą. Bet ar išdrįstų, pvz., Zarasų – Visagino rinkiminėje apygardoje išrinktas Seimo narys dar ir menkinti savus, viešai kalbant, kad pavyzdžiui, Visaginui nereikia padėti atsigauti po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo, nes ten gyvenantys žmonės turi tokias pat teises bei privilegijas, kaip ir bet kuris kitas Lietuvos respublikos pilietis? Rokas drįsta, nes jis - tai ne „tie“, kur rėkalioja apie savo orientaciją eitynėse, „lovos reikalus“ kelia į viešumą. Jis geresnis, jis nekovoja už savo pamatines teises, jis prisitaikė prie visuomenės!
Ar neprimena Jums Žilinsko laikysena XIX a. žydų požiūrio į save ir savo kultūrą? Dalis Europos žydijos, pavargusi nuo diskriminacijos ir pogromų, bandė nebūti „kitokiais“, asimiliuotis priimdami krikščionybę, keisdami žydiškas pavardes į europietiškas, atsisakydami jidiš ir hebrajų kalbų mokymosi, tikintis, kad tokių „nežydiškų“ žydų visuomenė nebediskriminuos. Tačiau „asimiliavęsi“ žydai buvo palaikyti kultūros ardytojais iš vidaus, kuriems Hitleris surengė „žydų klausimo galutinį sprendimą“ – holokaustą. Bet, tiesa, Rokas juk turi neliečiamybę...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!