Dėl viso pikto, kad nesumaišytumėt ir nenusilenktumėt ne tam, kuriam reikia, atkreiptinas dėmesys, kad karaliaus karūną nešioja ne panelė Dalia. Ir netgi ne ponas Valdemaras. Karalius Vilniaus rajono ir Šalčininkų karalystėse – Kristus, šv. Mergelės Marijos sūnus. Pagrįstai galima ginčytis, kodėl ne Buda. Manytina, būtų balsuojančių ir už jį. Taip pat Mahometas būtų stiprus konkurentas. O kur dar kiti mūsų ir ne mūsų krašto šviesuoliai!
Vargu, ar apskritai įmanoma išrinkti karalių Nepriklausomoje Lietuvos demokratinėje respublikoje. Tačiau Vilniaus rajono ir Šalčininkų žemių savivaldybių tarybų ponai mano turį įgaliojimus savo žemes karalystėmis skelbti bei karalių rinkti. Keistas minėtų ponų požiūris, nes Lietuvos Konstitucija deklaruoja ir įtvirtina Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką ir atskiru straipsniu pabrėžia: „Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius vastybinius darinius.“
Ir nereikia net geografų būrelio išduoto sertifikato, kad būtų galima konstatuoti elementarų faktą, – Vilniaus rajonas ir Šalčininkai yra Lietuvos teritorijos sudėtinė dalis. Bet koks žemių atsiskyrimas, tuo pačiu ir įvedant jose valdymo modelį, nesuderinamą su nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės Konstitucija, suteikia teisę (tuo pačiu ir pareigą) visai tautai ir kiekvienam piliečiui priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės teritorijos vientisumą.
Be to, gerbiamieji Vilniaus rajono ir Šalčininkų žemių savivaldybių tarybų ponai, mūsų visų mylima Konstitucija valdžią atiduoda į Seimo, Prezidento ir Vyriausybės bei Teismų rankas. Apie karalių nė neužsiminta. Konstitucija įtvirtina valdžių atskyrimo principą ir, jei susimaišėte, atkreipkite dėmesį, bažnytinė valdžia nėra teisinės valstybės valdžios aparato dalimi. Dar kartą: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji bei teisminė valdžios priklauso atitinkamai Seimui, Prezidentui ir Vyriausybei bei Teismams – tai reiškia, ji niekaip negali atitekti nei karaliui, nei bažnyčiai.
Tikra tiesa, Lietuvoje nėra valstybinės religijos ir kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti bet kurią religiją ar tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Vilniaus rajono ir Šalčininkų žemių savivaldybių tarybų ponai ko gero užmiršo, kad nevaržomą minties, tikėjimo ir sąžinės laisvę turi kiekvienas žmogus, ne tik jie.
Tai yra, savo kraštą paskelbdami Kristaus karalyste, krikščionių tikėjimą primeta visiems tame krašte gyvenantiems žmonėms, nepaisant, žmogus yra katalikas, stačiatikis, musulmonas ar kitą religiją išpažįstantis asmuo. Konstitucija kiekvienam suteikia teisę išpažinti bet kokią religiją, jeigu ji turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai. Be to kiekvienas žmogus turi teisę neišpažinti apskritai jokios religijos. Ir niekas, gerbiamieji Vilniaus rajono ir Šalčininkų žemių savivaldybių tarybų ponai, negali versti rintis išpažinti ar neišpažinti vieną ar kitą religiją ar tikėjimą.
Pabaigai belieka pridurti, kad Kristaus karaliaus intronizacijos – t.y. valdžios perleidimo Dievui – aktas, organizuotas Vilniaus rajono ir Šalčininkų žemėse, jau vien savo esme turėtų būti suvokiamas kaip niekinis dokumentas: pirmiausia, turinio prasme gerokai viršijantis savivaldybės tarybos kompetenciją.
Ar tik karalystės pranašai nebus su kuo, ne tokiu draugišku ir konstituciškai nusiteikusiu, konsultavęsi dėl sapno apie karalystę reikšmės?.. Kad tik nebūtų pranašai apsimetėliais, prisiėmusiais galių, kurių neturį. Lietuvos žmonės pastaruoju metu ir taip labai dažnai nuviliami.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!