Vis dėlto derėtų prisiminti keletą išimčių, kuri viena jų - ilgametė žinių vedėja, tiriamosios žurnalistikos ir dokumentinių filmų kūrėja Gražina Sviderskytė. Ši žurnalistė principingai laikėsi profesinės etikos normų, išliko humaniška ir lojali tikrosioms vertybėms.
Žinių laidoje parodytas kriminalinės kronikos reportažas, iliustruotas pornografiniais epizodais su užtušuotais lytiniais organais pribloškė Gražiną Sviderskytę: „Buvo šokas. Tiesioginiame eteryje laikas slenka lėčiau nei kasdienybėje, tad atrodė, jog tie planai tęsiasi be galo. Mačiau pakeltus žinių prodiuserio antakius, jo gūžtelėjimą pečiais, dar kažką šūktelėjau į išleidimo aparatinę klausdama, ką daryti, bet viskas taip ir praėjo. Man apmaudu, kad pati nesumojau savo iniciatyva atsiprašyti žiūrovų, nes iš pradžių pati tuo nepatikėjau ir dar reikėjo atsikvošėti“(prieiga: www.bernardinai.lt 2009 07 03).
Keista ir tuo pačiu apmaudu, jog kolegų reakcijos buvo kontraversiškos: pasak Gražinos, pornografinio pobūdžio scenos, kurias jai teko pristatyti, niekam amoralaus įspūdžio nesukėlė. Priešingai – kolegos stebėjosi drastišku sprendimu pasitraukti iš darbo LNK žiniose, tačiau daugelis prisipažino vis dėlto besižavintys tokiu poelgiu: „Toks žingsnis daugeliui turėtų pasirodyti keistas ir sunkiai suvokiamas, nes žurnalistų, besilaikančių įstatymų, etikos ir garbės kodeksų, beveik nėra. Todėl kuo daugiau tokių garbingų žurnalistų poelgių bus, tuo Lietuvos žiniasklaida bus geresnė, kokybiškesnė, patikimesnė – tiki žurnalistas, LŽS Sporto žurnalistų klubo narys Gintautas Dulskas“ (prieiga: www.lrytas.lt 2009 06 09).
Atleiskite, „beveik nėra“? Vadinasi, tokie moderniosios žiniasklaidos epitetai kaip, antai, „purvasklaida“ ar netgi „auksinio skatiko besivaikanti paleistuvė“, pasirodo, tikrai turi prasmę. Taigi, patys žurnalistai tyliai pripažįsta, kad asmeninis garbės kodeksas, visuomenės informavimo įstatymas ir galų gale žurnalisto etika jiems „beveik“ neegzistuoja – mat tokios rinkos ekonomikos žaidimo taisyklės. O jeigu tokių pačių principų laikytųsi ir kitų profesijų atstovai? Tikiu, kad nenorėtumėte, jog jus operuotų medikas, kuriam nusispjaut į Hipokrato priesaiką. Taip pat tikiu, kad neleistumėte savo artimiesiems važiuoti automobiliu, kurį vairuoja neatsakingas ir kelių eismo taisyklių nesilaikantis vairuotojas...
Įdomu, ką gi Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas mano apie šiuolaikinės ketvirtosios valdžios situaciją? Nenustebino, jog Dainius Radzevičius mūsų žiniasklaidą vertina atsainiai ir apgailestauja, kad daugelis žiniasklaidos priemonių daro ne tik tai, kas parašyta įstatyme, bet ir tai, kas padeda uždirbti jiems pinigus. Pasak jo, informacijos šaltinių šiandien turime labai daug ir, deja, smegenų pudrinimo ne ką mažiau. „O tie žurnalistai, kurie nuolat rašo tik apie pramogas ar jų herojus, tėra aptarnaujantis personalas. Jie – net ne žurnalistai“. D. Radzevičius taip pat įsitikinęs, kad ir daugelio ankstesnių valdžių, ir dabartinės elgesys su žiniasklaida prilygsta laisvo žodžio ir spaudos laisvės genocidui.
Džiugi žinia, jog vis dėlto yra teigiančių priešingai. Pagal nepriklausomos ir savo srityje autoritetingos organizacijos „Reporteriai be sienų“ („Reporters Without Borders“, RSF) paskelbtą 2009-ųjų metų pasaulinės žiniasklaidos laisvės indeksą, tarp 175 pasaulio valstybių Lietuva pagal spaudos laisvę patenka į pirmąjį dešimtuką.
Toks įvertinimas nuteikia optimistiškai, kadangi lyginant su 2008-aisiais pakilome per kelias pozicijas – tuomet dalijomės 16-19 vietomis, o 2007-2006-aisiais Lietuva buvo trečiajame dešimtuke. Taigi, progresas akivaizdus, juolab, kai užnugaryje atsiduria tokios valstybės kaip Didžioji Britanija, Vokietija, JAV ir Prancūzija, kuri 43-a, jau nekalbant apie Rusiją, kuri užima vos 153-ą vietą. “Reporterių be sienų“spaudos laisvės indeksas sudaromas remiantis šalyje galiojančia įstatymų baze, kuri reglamentuoja žiniasklaidos laisvę, atsižvelgiama į monopolistų įtaką, korupciją, taip pat valžios struktūrų polinkį kištis į laisvą spaudą, todėl teigiamas tarptautinis Lietuvos įvertinimas, be abejonės, gerina šalies įvaizdį pasauliniame kontekste.
Deja, graudus liūdesys apima vos tik į rankas paėmus nuotolinio valdymo pultelį ir įsijungus bet kurį lietuvišką kanalą. Apmaudu, bet televizija pastaraisiais metais atlieka nebe informavimo, o pramogos teikimo funkciją: įvairūs šou, konkursai, lėkšto ir primityvaus turinio humoro laidos tarsi kviečia – žiūrėkite, negalvokite ir likite tokie negalvojantys. „Lietuvos televizijos neturi savo veido. Jos vienodos kaip du lašai – iš prakaito, purvo, kraujo latakų. Jos imasi gebėtojų ir namų švarintojų vaidmens, bet, atrodo, televizijoms jau pačioms reikia ir psichologinės, ir higienos tarnybų pagalbos“, - nuomonę reiškia eruditas, filosofijos mokslų daktaras Leonidas Donskis (prieiga: www.ve.lt 2008 03 31).
Net patys televizijos kanalų atstovai neslepia, kad 89% žiūrovų auditorijos yra „runkeliai“, kurie nenori matyti, kaip kažkam gerai sekasi – žymiai didesni reitingai laidų apie asmenines žmonių tragedijas, nelaimes bei skandalus. Buvęs legendinės muzikos grupės „Foje“ narys, prodiuseris Saulius Urbonavičius-Samas buvo itin atviras: „Kadangi dirbu su televizijos produkcija, pripažįstu, kad stovime nuogi. Tu negali daryti to, ką nori. Negali daryti aukšto meninio lyio produktų čia, mūsų televizijose. Net ir mūsų nacionalinis transliuotojas girdi žodį „reitingas“. Yra galinga pilkoji masė, kurie sėdi prie televizorių. Normalūs protingi žmonės, kurie turi ką veikti, nežiūri televizoriaus“ (prieiga: www.lrytas.lt 2009 05 13).
Pasirodo, „runkeliais“ vadinami žemesnes nei vidutines pajamas turintys TV žiūrovai. Šių laidų mėgėjai, patys to nesuvokdami, siekia kasdien matyti patvirtinimus savo destruktyviems įsitikinimams, kuriems, beje, jie ir turėtų būti „dėkingi“ už žemesnes nei vidutines pajamas. Kokie tai įsitikinimai? Tokie kaip: nuo manęs niekas nepriklauso, pasaulyje nėra teisybės, visiems blogai – ne man vienam ir t.t. Pakanka atsiversti bet kurį laikraštį, pažiūrėti bet kurią žinių laidą ir tvirtai įsitikinti, kad šiandien dar viena netikusi diena optimizmui. Taigi, televizijos laidų prodiuseriai teigia maitinantys žiūrovus tuo, kuo labiausiai alkstama. Tačiau jeigu žmonės yra priversti vartoti tą patį, vienintelį produktą negaunat jokios alternatyvos, jie nesąmoningai ima jį traktuoti kaip normalų ir savaime suprantamą. Įsivaizduokite, kokį šalies įvaizdį ar suvokimą apie pasaulio įvykius susidaro tie, kurie tik per televiziją žiūri žinias, kur įprastai dominuoja kriminalinės kronikos ar skaito informacinį, bulvarinį šlamštą...
Žiniasklaidos pateikiama negatyvi informacija formuoja iškreiptą realybę, o tiek tariamo pasaulio blogio, kuris, pasak ketvirtosios valdžios, mus supa, tikrai neskatina pasitikėti savimi. Juolab neįkvepia, nemotyvuoja ieškoti veiklos, kuri teiktų vidinį pasitenkinimą ir blokuoja norą tobulėti, nes 365 dienas per metus žiniasklaida pateikia įrodymų, kad geriau to nedaryti. Pastaraisias metais televizijos eterį užvaldžiusi pigi, lėkšta produkcija ir kriminalinių naujienų antraštėmis persunkta spauda yra tarsi prastas greitas maistas. Medikai pataria – sveikatai nekenkia tai, kas vartojama saikingai. Žiniasklaida – ne išimtis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!