Šiuo pasirinkimu siekiama, jog Lietuvos mokslo taryboje sprendžiami mokslo klausimai būtų atstovaujami suderinant kompetenciją ir studentų pozicijas.

Šis studentų poelgis sukėlė stiprų “akademinio elito” pasipriešinimą. Lietuvos universitetų rektorių konferencija, Lietuvos mokslų akademija, ankstesnioji Lietuvos mokslo taryba raštais pradėjo “bombarduoti” Vyriausybę, kad ji neteiktų tvirtinti LR Seimui Lietuvos mokslo tarybos sudėties, kurioje būtų minėtos studentų deleguotos kandidatūros.

Tarsi susitaręs akademinis elitas prakalbo, jog toks studentų organizacijų pasirinkimas savo atstovais siūlyti ne studentus yra ne tik neteisingas, bet ir “kenkia šių organizacijų stiprėjančiam vaidmeniui”.

Anot Lietuvos mokslų akademijos viceprezidento akad. A.Gaižučio, “taip yra pažeidžiamos studentijos teisės ir nesuderinama su demokratinių žinių visuomenės kūrimo uždaviniais ir perspektyvomis”.

Tokia Rektorių ir kitų akademinio elito atstovų iniciatyva ginti studentų teises ir skatinti demokratinės visuomenės kūrimą lyg ir būtų sveikintina, jei ne pasirinktos keistos priemonės siekti minėto kilnaus tikslo: psichologinis spaudimas, kuriuo siekiama, kad universitetų studentų lyderiai ne tik pakeistų savo nuomonę, bet ir aktyviai prisidėtų prie studentiško judėjimo skaldymo.

Rektoriai atvirai darė spaudimą universitetų studentų atstovybių vadams, kad jie atšauktų pasiūlytus atstovus. Buvo organizuotas kelių universitetų studentų kreipimasis į Vyriausybę, kuriame buvo tvirtinama, kad studentų pasiūlytoms kandidatūroms nepritaria Lietuvos studentijos dauguma. Todėl staiga atsiradęs didelis susirūpinimas studentų organizacijomis bei studentiškomis iniciatyvomis kelia įtarimą, jog už to slypi savisaugos instinktų skatinami tikslai.

Jau ir viešai nebesikuklinama prabilti apie norą “suskaldyti studentišką judėjimą iš vidaus”, tačiau keista, kad tai savo siekiniu laiko būtent tie žmonės, kurie vadovauja ugdymo įstaigoms, išsikeliančioms tikslus ugdyti išsilavinusią bei pilietišką asmenybę.

Kodėl rektoriai sprendžia už studentus, kas šiems yra geriau? Kokiu būdu studentai pažeidžia savo teises, jei pasirenka atstovauti kompetentingus asmenis? Galbūt atsakymas slypi tame, kad tie asmenys yra nepriimtini akademiniam elitui?

Ir G. Valinčius, ir V. Daujotis yra Grupės už nacionalinio susitarimo įgyvendinimą (GUNSI) nariai. Ši grupė taip pat vienija įvairias visuomenines organizacijas, labai aktyviai veikia studentija. Tačiau paklausykime, kaip akademinis elitas Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininko dr. V. Gončio lūpomis vertina GUNSI veiklą:

“GUNSI aštriai reiškiamos kritiškos nuomonės mokslo bendruomenės atžvilgiu seniai kelia kolegų nepasitenkinimą… Dėl GUNSI vadovų konfliktiškumo su likusia mokslo bendruomene jie nebegali būti mokslo organizacijų renkami ar deleguojami, todėl jie puikiai naudojasi jaunimo natūraliu kritiškumu, energija ir patiklumu… Kilęs protestas prieš studentų apsisprendimą yra mokslo bendruomenės reakcija į GUNSI veiklą”.

Liepos 10 d. Trakuose įvyko Lietuvos studentų sąjungai priklausančių aukštųjų mokyklų studentų lyderių Tarybos posėdis. Studentai atlaikė rektorių spaudimą – dar kartą patvirtino apsisprendimą savo atstovu siūlyti V. Daujotį.

Prieš tai (liepos 4 d.) Lietuvos studentų atstovybių sąjunga dar kartą ir vieningai patvirtino G. Valinčių kaip savo atstovą Lietuvos mokslo taryboje. Šioje istorijoje nėra labai svarbios konkrečios studentų atstovų kandidatūros. Svarbiausia tai, kad studentija atlaikė galbūt didžiausią savo istorijoje išbandymą ir išliko vieningi.

Galima kelti klausimą, kokiu būdu studentai pažeidžia savo teises, jei jie pasirenka jiems atstovaujantį kompetentingą asmenį? Ar tas asmuo yra nepriimtinas kažkokiems akademinio elito rykliams? Kodėl rektoriai gali nuspręsti už studentus, kas šiems yra geriau?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!