Viskas prasidėjo nuo Loros krūtų implantų. O po daugybės nusiurbimų, botulino injekcijų, n skaičiaus nosies operacijų, pagaliau ryžausi ir aš. Patys įsivaizduojate, ką pirmiausia patobulinau – vyrai mane tikrai supras. Žinoma, dabar man mylėtis – tarsi medų per stiklą laižyti. Tačiau net neįsivaizduojate, koks populiarus tapau tarp kolegių, kai informacija iš vyrų tualeto persikėlė į biurą. Turiu pripažinti – populiarumas turi savo kainą, tad teko kompiuteriu pakeisti pusę smegenų pusrutulio, kad spėčiau ir su kolegėmis pabendrauti, ir darbus padaryti.
Patikėkite, tobulumui ribų nėra, kas jau kas, bet mudu su Lora tai tikrai žinojome ir jo siekėme. Tada sušlubavo Loros širdis, ir kas gi atlaikytų šitiek pasikeitimų. Žinoma, buvo galima gauti donoro širdį ir nuolat gerti vaistus, kad ji dirbtų savo darbą, tačiau Lora nusprendė, kad šiuolaikinė medicina – visagalė (o kaipgi – pažiūrėk, kokiais tobulais ji mus padarė), ir jai implantavo puikų japonišką šedevrą. Dabar mano ir Loros sistemoje šiuolaikinės medicinos šedevrų ištisos kolekcijos.
– Trakšt, – pasakė Lora.
Taip taip, turiu išvesti šunį pasivaikščioti. Bet kur gi jis? Prisiminiau, vakar išjungiau, pradėjo girgždėti uodega, kai vizgina. Teks paieškoti alyvos ir sutepti šuns uodegą.
Lauke vasara, saulė aukštai. Ir kaimynė (reikia gėdos turėti taip senai atrodyti, o juk ji už mane daug jaunesnė!) išvedė vos kojas bepavelkantį savo mišrūną. Jis ne tik neturi kilmės dokumentų, bet ir firmos ženklo po uodegą. Tiesa, mūsiškio šuns etiketė kiek apsitrynė, reikės kitą užsisakyti. Žinai, ta japoniška technika – kai pradeda byrėti, tai negali sustoti. Ji žiūri į mane su gailesčiu ir šypsosi. Suprantu kodėl – reikėjo užsivilkti paltą, vis dėlto dabar ne vasara.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!