Paskutinė mano nagrinėta tema – kodėl vaikai nenori eiti į mokyklą. Pati mokyklą baigiau seniai ir prisipažinsiu, kad po šešerių metų dar nesu peržengusi jos slenksčio. Nors buvau uoli mokinė, mokykla man nekelia nostalgijos ir, deja, nekels.
Atlikusi tėvų apklausą, kodėl vaikai nenori eiti į mokyklą, pašiurpau. Vienas po kito plaukė elektroniniai laiškai prašantys pagalbos, patarimo, atsakymo. Visi lyg vieno kartojo, kad vaikų programos pernelyg sudėtingos ir sunkios, mokytojai nesugeba sudominti nuobodžiaujančių vaikų, o šie ima nekęsti prailgusių pamokų.
Telefonu kalbėjausi su mama, kurios pirmokė dukra nepaprastai laukė mokyklos ir pirmosios klasės, tačiau jau po pirmos dienos mokykloje pasakė niekada ten nebegrįšianti. Vėliau paaiškėjo, kad dukrai kiekvieną dieną tenka ištverti bendraklasių patyčias. Kita mama rašė, kad jos skriaudžiamas šeštokas vieną dieną atsidūrė ligoninėje - galvos trauma. Mokytojų abejingumas, nesugebėjimas sudominti mokinio, nenormaliai dideli krūviai, žiaurūs vaikai, mokytojų motyvacijos stoka, pagaliau mokytojų ir mokinių tarpusavio patyčios – visko ir neišvadinsi.
Negalvojau, kad situacija Lietuvos mokyklose tokia liūdna, bet, perskaičiusi tėvų laiškus, likau sukrėsta. Tikrai nenoriu, kad mano dar negimęs vaikas atsidurtų tokioje mokykloje, tokioje aplinkoje, kur galioja džiunglių įstatymai „akis už akį, dantis už dantį“. Jei po kokių 8 metų situacija nepasikeis, vaiką auginsiu namuose, sau pagalvojau. Iki tol sugalvosiu, kaip išspręsti socializacijos klausimą, bet nenoriu, kad mano vaikas, mano pastangomis užaugintas žmogus mokykloje pavirstu kažkokia geležine nemąstančia pabaisa arba nešvariu skuduru, į kurį kojas šluostytųsi kiti.
Mano tyrinėjamą temą paįvairino atsitiktinai atrasta švietimo atstovų, mokytojų ir tėvų diskusija „Ką daryti, kad vaikas norėtų eiti į mokyklą“. Kad diskusija atrodytų tikra, paminėsiu, kelių dalyvių vardus ir pavardes: Agnė Vernickaitė („Vilnios“ pagrindinės mokyklos socialinė pedagogė, Vida Lipskytė (mama ir mokytoja), Valdas Jankauskas (Lietuvos vaikų ir jaunimo centro direktorius), Vega Dikčienė (psichologė), Lina Danienė (Nacionalinės moksleivių akademijos direktorė), Marius Andrulevičius (direktoriaus pavaduotojas neformaliajam ugdymui, Vilniaus „Laisvės“ gimnazija), Žilvinas Jančioras (šešiolikmetės tėtis ir finansinio savarankiškumo mokyklos direktorius), Vaida Matekonytė (būsimos pirmokės mama) ir kiti.
Į Mokytojų namuose vykusią diskusiją atvyko apie 20 žmonių. Kodėl vaikai nenori eiti į mokyklą? – paklausė diskusijos moderatorius. O kodėl jie turėtų norėti į ją eiti? - ataidėjo atsakymas. Ar jūs labai norėtumėte 12 metų sėdėti kalėjime? - paklausė jaunas vyriškis.
Atrodo, kad diskusijos dalyvių vardijamas problemų sąrašas niekada nesibaigs. Diskusija pasidalino į dvi grupes: ginantys vaikus ir ginantys mokytojus. Vėl skamba tos pačios problemos. Pagaliau skundus nustelbia patarimai ir pasiūlymai. Štai keli jų:
1. Pedagogai, pagalvokite, ar iš tiesų jūs mylite vaikus ir norite su jais dirbti? Mieli jaunuoliai, nestokite į pedagoginius universitetus, jei niekur neįstojote ir neplanuojate tapti mokytoju. Geriau palaukite dar metus ir stokite kitur.
2. Nevertinkime vaikų pažymiais. Kas yra dešimtukas? Ar toks vertinimas ką nors pasako apie individualaus vaiko augimą ar apie bendrą klasės lygį?
3. Nekraukime ant vaikų pečių tų nenormaliai didelių mokymosi krūvių. Mokytojai kiekvieną dieną dėsto naują temą, o kitą dieną vaikai ją pamiršta. Vadovaukimės „mažiau, bet kokybiškiau“ principu.
4. Vaikas turi išmokti mokytis pats ir mokytojas turi jam padėti. Vaikas niekada nebūna toks smalsus, kaip ką tik gimęs - jis išmoksta vaikščioti, kalbėti ir jo gebėjimas mokytis yra įgimtas. Mokinys turi išmokti pasiimti žinias pats, o ne laukti, kol jos jam bus „įgrūstos“ į galvą.
5. Lietuvoje turi būti leidžiama kurti privačias mokyklas. Jei bus sukurta mokykla, kurioje bus žiauriai elgiamasi su vaikais, tai kiek tokia mokykla stovės? Kiek tėvų ves į ją vaikus? Leiskite eksperimentuoti. Gal nebus sukurtas geriausias modelis, bet tai – žingsnis į priekį.
6. Mažinkime biurokratiją!!! (trys šauktukai, nes šis siūlymas nuskambėjo gal 10 kartų)
7. Gražiausia diskusijos citata. „Mano dėstytojas visada sakydavo: Aš einu į universitetą dėstyti, jei man leidžia dėstyti apie meilę, o vertinti pagal gražias akis. Kai jo paklausdavo, kodėl, jis atsakydavo: Ar aš galiu per pusę metų, vieną kartą per savaitę, perteikti viską, ką aš žinau? Ne, todėl mano tikslas - sudominti, kad studentas pamiltų tą dalyką, o ši meilė atsispindės jo akyse“.
Tai buvo tėvų, mamų, mokytojų, valstybinių ir privačių organizacijų vadovų, darbuotojų mintys bei pasiūlymai. Diskusiją organizavo visuminio ugdymo asociacija „Noriu į mokyklą“. Įdomu, kas bus pasikeitę po aštuonerių metų, kai mano pirmokas peržengs mokyklos slenkstį. Ar jis norės eiti į mokyklą?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!