Pats koncertas buvo nieko tokio. Esu ir geresniuose buvusi. Ir dvi valandas esu geriau praleidusi. O ir A. Mamontovas man pernelyg daug nereiškia. Gerai, kad jis yra Lietuvoj. Labai gerai. Bet, tiesą sakant, nelabai man ta Lietuva rūpi. Koncerto metu jis teiravosi, kodėl mums taip gera čia (Kaune) ir ar neperlinksma (kad ir kaip šis žodis/žodžiai rašytųsi) mums.
Viena vertus, tai privertė mane juoktis, kita vertus - juk tai nėra būtent tie klausimai, kuriuos labai laimingas žmogus užduotų? Ir visuose koncertuose, kuriuose man yra tekę būti, atlikėjai klausia minios, ar jie jaučiasi gerai, ar laikas koncerte leidžiamas džiugiai ir panašiai. Na, bet ką aš žinau, aš tiesiog kvailas padaras, gyvenantis su šypsena ant veido, o kumščiai tiesiog savaime kyla, norėdami tą šypseną numušt nuo to įkyraus veido.
Publika manęs irgi nesužavėjo. Beveik visą laiką buvau antroj eilėj (prireikė gal dviejų dainų iki ten nusigaut) ir su kiekviena daina pirmoje eilėje stovinčios merginos man patiko vis mažiau ir mažiau. Kaskart, kai aš stoviu pirmoje eilėje, prisiglaudžiu prie metalinių barikadų, persisveriu per jas, kad ir kiti galėtų patekti kuo arčiau scenos. O prieš mane stovėjusiosios buvo atsilošusios nuo barikadų. Kas per velniava? Juk čia koncertas, jeigu nori būtipatogiai ir nejudėti, nusipirk DVD ir žiūrėk jį namie (nors nežinau, ar A. Mamontovas yra išleidęs DVD, bet ne tame esmė).
Dvi valandos praėjo ir koncertas baigėsi. Patraukiau Kauno pilies stotelės link, kaip ir didelė dalis minios. Vos atėjus į stotelę, atvažiavo man reikiamas troleibusas. Mane šiek tiek nustebino tai, kad į troleibusus buvo įleidžiama tik pro priekines duris. Savaime suprantama, prie kiekvieno troleibuso susidarė būreliai žmonių, norinčių patekti į reikiamus troleibusus. Nebuvau pirmas žmogus įlipti į man reikiamąjį, kai įlipau, buvo maždaug be dešimt vidurnaktis.
Kaip man įprasta, atsistojau gale. Troleibusas greitai prisipildė ir aš pažiūrėjau į laikrodį – 23.53 val. Darau tai, kad žinočiau, už kiek minučių parsigausiu namo. Tarsi turėčiau tenai ką veikti. Bet troleibusas nepradėjo važiuoti, kaip aš tikėjausi. Nepradėjo ir per ateinančias penkias minutes. Ar dešimt. Gale kilo diskusijos, kodėl gi mes vis dar stovime? Galbūt tai atrakcionas - pabūk troleibuse. O paskui susimokėk norėdamas išlipti.
Po dar dešimties minučių visi jau buvom giminės, šeimos pradėjo kurtis. Po kelių minučių prasidėjo juokas, kurio turbūt ir derėtų tikėtis praleidus dvidešimt minučių nejudančiame troleibuse. Kai kurie iš mūsų niekad nebuvo tiek laiko stovėję troleibuse, kai kurie nebuvo iš viso tiek laiko važiavę troleibusu.
Tuomet atsidarė visos durys (oras!) ir įlipo „Argo“ kontrolierius. Kadangi prieš tai per tas pačias priekines duris buvo įlipusios dvi kontrolierės ir apžiūrėjo mūsų bilietus, mums, žinoma, buvo smalsu, kodėl mes stovime vietoje. Mums buvo atsakyta, kad pagal savivaldybės nurodymą yra laukiama skambučio.
Vyriškis išlipo. Durys dar kelias akimirkas buvo atidarytos ir mes džiaugėmės šviežiu oru. Skambučio nesulaukėme ir kai buvo 22 min. po vidurnakčio. Vakar neišvažiavome, reikia tikėtis, kad bent šiandien išvažiuosim. Per tiek laiko ir pėstute turbūt būtų galima parsigaut namo. Skambutis buvo pradėtas vis labiau aptarinėt ir, nežinau kaip kitiems, bet man buvo smagu tame stovinčiame troleibuse, kuriame visi avariniai išėjimai jau buvo apžiūrėti.
Tik reikiamo plaktuko niekur nė ženklo nebuvo. Prasidėjo blyksniai. Matyt, žmonės jau kartu nuotraukas darėsi. Troleibusas šiek tiek pajudėjo - o kiek ovacijų ir aplodismentų! Ne A. Mamontovas jums čia! Tačiau staiga stabtelėjo (ne tas skambutis, greičiausiai). Tuo pat metu pakilo fejerverkai - troleibusas išvažiuoja su signalinėm raketom. Pagaliau tikrai išsijudinom.
Ant vidurinių ir galinių durų stiklų vis dar kabojo užrašai, kad įlipimas tik pro priekines duris, tad buvo įdomu, ar reikės brautis iki priekio norint išlipt? Nutarėme, kad visi kartu važiuosime iki paskutinės stotelės. Ir išlipt nesiskubinsim. Kai privažiavome pirmąją stotelę (Laisvės alėja), visos durys atsidarė. Keista, bet užrašai vis dar kabojo. Privažiavom dar vieną stotelę. Trys išlipo, devyni įlipo. Pastarieji ne visai suprato, kodėl čia visi tokie linksmi važiuoja. Ne visi skambučio buvo sulaukę, greičiausiai.
Priartėjus prie maršruto galo man teko išlipti. Gaila, kad ne paskutinėje stotelėje, nes troleibuse buvo likę dar daug nuostabių žmonių. Greičiausiai jų daugiau niekada nesutiksiu, o jeigu sutiksiu, jų veidus greičiausiai jau būsiu pamiršusi, bet tikiuosi, kad jie visi gyvena laimingus gyvenimus.
Dėkoju A. Mamontovui, Arnoldui Lukošiui, Eimantui Belickui bei būgnininkui ir bosininkui, kurių vardų neprisimenu, už tai, kad padovanojo man galimybę sutikti tiek daug nuostabių žmonių. Vien dėl jų buvo verta eiti į šį koncertą.
Dėkoju tam, kuris turėtų kitąmet dalyvaut „Humoro klube“. Tam, kuris būtų naudojamas stiklui išdaužti vietoj plaktuko. Dėkoju moteriai su atsarginiu oru pripildytu balionu. Tam, kurio brolis dvynys malkas „Redoj“ kapoja bei daugeliui kitų, kurie kartu su manimi buvo kelionėje, kurios niekada nepamiršiu, kelionėje, pilnoje juoko ir džiaugsmo. Ir dėkoju tam skambučiui, juk jis čia buvo svarbiausias.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!