Su švente, nepelnytai užmirštieji!

Kovo 27-ąją, švenčiame Tarptautinę teatro dieną... Dauguma mūsų iš karto prisimena, jog bent mintyse dera pasveikinti pačius mylimiausius savo aktorius, kitus scenos žmones. Respublikinėje spaudoje pasirodo daug straipsnių apie profesionaliųjų teatrų pasiekimus, spausdinami interviu su žymiausiomis teatro žvaigždėmis... Ir nė žodelio apie mėgėjų teatrus. Tarsi iš viso jų nebūtų ant šio margo svieto.

O juk lietuviškas teatras Lietuvoje prasidėjo nuo mėgėjų Palangoje suvaidintos A. Keturakio komedijos "Amerika pirtyje". Todėl, manau, jog tikrasis Lietuvos nacionalinis teatras yra ne Vilniuje - buvusio Akademinio teatro rūmuose, o provincijos miestuose, miesteliuose ir kaimuose, ten, kur susiburia scenos mylėtojų būreliai ir imasi statyti kokį nors veikalą.

Ne visi tie veikalai galbūt vykę, tačiau vaidinami iš širdies. Bet tiesa ir tai, jog ne vienas iš tokių pastatymų savo įtaigumu, nuoširdumu pranoksta profesionalų pastatymus.

Deja, apie tokius mėgėjų teatrų perliukus teparašo tik rajoniniai laikraščiai, kiti nedideli specifiniai leidinukai. Kas dedasi mėgėjų teatrų padangėje nenori rodyti nei komercinės šalies televizijos, nei pati nacionalinė televizija. Rodo kelių dešimtmečių senumo spektaklius arba "Juokio" šposininkus, lyg dabarties dienomis nieko įdomaus šalies mėgėjų teatrų padangėje nevyktų.

Didelė "dovana", jei kuriame nors iš solidesnių leidinių ar per radiją bei televiziją pranešama skurdi, kelių sakinių apimties informacija. Tuo tarpu, kada ir kokio ilgio nagą nusilaužė kokia nors iš kaimo kilusi ir neva jo kvapą pamiršusi pop žvaigždutė, pranešama vos ne iš visų ruporų...

Gėda... Bet ką padarysi, tokie jau mes esame. Ir gyvenimas tęsiasi...

Lietuvos plačioji visuomenė beveik nieko nežino, jog labai puikius spektaklius rodo Utenos "Žaliaduonių teatras", neseniai atšventęs savo 25 metų kūrybinės veiklos jubiliejų, nėra daug girdėję ir apie Palangos "Grubujį teatrą", Skuodo "Žemaičių teatrą", apie nuolat eksperimentuojantį Kretingos Egidijaus Radžio teatrą ir daugelį kitų šaunių šalies mėgėjų teatrų, kuriuose vaidinantys aktoriai nedejuoja, jog niekas jiems nemoka atlyginimų ir atiduoda visą energiją bei dvasines jėgas, kad vaidmuo paliestų žiūrovo širdį... Sukasi kaip išmanydami, nors paramos beveik iš niekur negauna... Ir jeigu vieną gražią dieną profesionalūs teatrai nebesugebės finansiškai išgyventi, teatro menas vis vien nežlugs. Jo gyvastį išsaugos mėgėjų teatrai... kaip tie grybai po "atominės katastrofos"...

Tad ir noriu pasveikinti visus mėgėjų teatrų vadovus, pasišventusius kurti aktorius, scenografus, garso bei šviesų valdytojus... bei jų kūryba širdingai vertinančius "cirkų" neišlepintus provincijos žiūrovus Tarptautinės teatro dienos proga! Gyvuokime kartu ir toliau!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!