Po panašių minties vingių jautrų, geranoriškai nusiteikusį pilietį vargiai apgaubs džiugesys. Dar labiau norisi skradžiai žemę prasmegti. Ypač tokie norai sustiprėja kiekvieną ankstyvą rytą automobilių spūstyje – jautiesi tarsi morge tarp lavonų ar kapinėse tarp antkapių. Tačiau jauno žmogaus žvilgsnis vis dar nerimastingai stebi kultūriniame politiniame dvare vykstančią lietuvišką „tūsovkę“. Čionai apstu personažų, kuriems išausti klaikiai nuobodžią disertaciją lengviau, nei brūkštelėti nuoširdų laišką draugui. Begalinis troškimas įveikti krizę ūmai atsitrenkia į absurdiškų sprendimų ir pižoniškų iniciatyvų kontūrus...

Be visų kitų naujos redakcijos mitų, sveiką akį rėžiančių keistenybių ir nesąmonių, šioje erdvėje šiandien itin aktuali tapo seksualinio diskurso problematika. Kaip 2009 m. kovo 7 d. lrytas.lt pastebėjo Artūras Jančys, su kuriuo apie sekso ir ekonominės krizės santykį mintimis dalinosi seksologas, psichoterapeutas Vitalijus Žukas, „ekonomikos nuosmukis paveikia ir žmonių seksualinę elgseną. Vieni prarasto saugumo jausmo ieško, puldami į atsitiktinį meilės glėbį, kiti atvirkščiai – grįžta kurstyti atšalusio šeimos židinio. Didžiosios depresijos (1929 – 1933 m.) metu JAV, konservatyvioje šalyje, gimė itin daug nesantuokinių vaikų. Po 2000 m. rugsėjo 11-osios tragedijos amerikiečiai pradėjo triskart dažniau mylėtis.

Psichologai seniai pastebėjo, jog krizė žmones stumia ne tik į alkoholizmą, narkomaniją, savižudybes, bet ir paskatina didžiulį seksualinį apetitą“. Seksologo, psichoterapeuto Vitalijaus Žuko nuomone, ekonominės krizės kontekste seksualinis gyvenimas tampa itin audringas todėl, kad “žmogus pajunta grėsmę savo egzistencijai. Pasąmonėje sustiprėja motyvas kuo skubiau pratęsti giminę. Taip pat lytinis pasitenkinimas sumažina įtampą, pašalina nerimo jausmą”. Trumpai tariant, “krizė kursto aistrą mylėtis”. Todėl, mano galva, akivaizdu, kad nuolatinis domėjimasis kūniškuoju meilės aspektu, jo dominavimas kultūroje – neišvengiamas, natūralus ir normalus veiksmas, paliečiantis jautriausias homo sapiens prigimties gelmes. Kadangi normali – kiekviena savąjį seksualumą jaučianti asmenybė. Seksualus, vadinasi, gyvybingas, jaunatviškos sveikatos ir gyvenimo pilnatvės kupinas žmogus. Pilnatvės, simbolizuojančios aistringiausio žydėjimo tarpsnį. O ten, kur baigiasi aistra, baigiasi ir gyvenimas. Galima dar būtų pridurti, kad tenkindami šią aistrą, žmonės tarsi nesąmoningai priešinasi visagalės mirties šėlsmui. Todėl kūrybiškas seksualumo realizavimas – geriausia gyvybės išaukštinimo simbolinė išraiška. Seksas egzistuoja tam, kad mirtis nuolat jaustų savo bejėgiškumą.

Antra vertus, meilės ir pagarbos ugdymas žmogaus kūnui – vienam iš didingiausių dieviškos architektūros kūrinių – praturtina ne tik individualią patirtį, bet ir pačią visuomenę, pakylėdamas ją į aukštesnį tolerancijos lygmenį. Reikia pažymėti, kad puritoniška moralė ir griežtų draudimų sistema pakankamai nuoširdžiai pasidarbavo visuotinės istorijos labirintuose, suformuodama kaltės ir gėdos jausmų nuspalvintą požiūrį į lytinį gyvenimą.

Užtektinai šioje sferoje būta agresyvaus nemokšiškumo, netinkamo auklėjimo, kurio pasekmės itin liūdnos: neurozės, įvairūs kompleksai, tarpusavio nesupratimas, nemokėjimas išreikšti jausmų (tarp jų erotinių) ar visiškas santykių susvetimėjimas. O tragiški jaunų “eretikų” likimai, kurių simbolį, tiksliau – archetipą (jeigu vartosime K. G. Jungo terminologiją) nesunkiai aptiksime ir lietuvių literatūros klasikoje?

Kaip čia neprisiminsi Veronikos iš A. Vienuolio “Paskenduolės” jaunas dieneles praleidusios kaime, (kuriame, anot rašytojo, “tiek daug meldžiamasi ir taip daug ašarų liejama”), o gyvenimą užbaigusios ežero dugne. Suvedžiota, apgauta ir visų atstumta, praradusi bet kokį atramos tašką, Veronika pasirinko savižudybę. Niekas neužtarė, visi tik smerkė ir didžiausia pasileidėle vadino. “Veronika, Veronika, kokia tau gėda, kokia laukia tavęs bėda!..”, - net rugiai, ligi būties kamieno persmelkti viduramžiško šalčio, laukuose paskenduolei nuolatos kartojo.

Tarytum išreikšdami apibendrintą pirmosios XX amžiaus pusės neigiamą požiūrį į nerūpestingus lytiškumo skrydžius ir su jų džiaugsmais susijusias problemas. Tad drįskime konstatuoti: dažniausiai nuliūdusius, ilgesingus ar susirūpinusius lietuvius kamuoja ne tik garsieji Edipo ir nepilnavertiškumo kompleksai, bet ir perdėm nacionalinis – prisipažinkime gi pagaliau! – Veronikos kompleksas.

Ką gi, belieka nuoširdžiai apgailestauti dėl sovietinio laikotarpio kartos, kone pusę amžiaus už „geležinės uždangos“ maitintos ano meto mitologijos vaisiais, beatodairiškai kvailintos ir apgaudinėtos. Kartos, privalėjusios taikstytis su absurdiškos etikos principais, reglamentuojančiais, kas intymiajame moters ir vyro gyvenime – moralu, o kas jau – „lytinis iškrypimas“. Pagaliau žinoti, kokios mylėjimosi pozos ar glamonių formos būdingos komunizmą kuriančiajam, kokios ne. Net patikėti garsiąja formule, girdi, „sekso Tarybų Sąjungoje nėra“. Suprask, nėra ir su juo susijusių problemų. Anaiptol! – kaip vėliau paaiškėjo – tūkstantis ir viena... Nelyginant viename iš problemą iliustruojančių anekdotų, kai mažasis Petriukas, ką tik pramokęs skaityti, klausia mamos, besidarbuojančios virtuvėje: „Mamyte, o kas yra orgazmas?“ – „Nežinau, - piktai atrėžia motina. – Tėvo paklausk!“

Taigi... sekso Sovietų Sąjungoje, vadinasi, ir Sovietų Lietuvoje nebuvo. O kas tuomet buvo?! Ogi jo pakaitalas – šlovingoji komunizmo statyba – visuotinai priimtas elgesio motyvas. Tai jai, išrinktajai, visos pastangos, energija, fantazijos įmantrybės. Tik jai... Z. Froido sąvokomis kalbant, grupinė sublimacija šviesios ateities vardan. Žinia, tuometiniai politikos teologai su patosu postringavo, esą seksas ir jį gaubiantis kontekstas – „buržuazinio gyvenimo būdo propaganda“, „pūvančio kapitalizmo nuopolis“, savo esme priešingas komunistinio rojaus kūrėjo etikai. Tokiu būdu iš homo sovieticus sąmonės sėkmingai išguita samprata, jog seksualinė kultūra – neatskiriama bendrosios žmonijos kultūros dalis. Patys gi raudonojo Olimpo dievai nenuobodžiaudavo, smagiai leisdami laiką partinės nomenklatūros bakchanalijose. Nieko naujo po saule: patricijai rafinuotai lėbauja, o plebėjai – visuomet dirba.

Velnioniškai smagu retsykiais paskaitinėti socializmo laikais lietuvių kalba išleistą literatūrą intymaus gyvenimo tematika, kurios kiekis, deja, suskaičiuojamas ant rankos pirštų. Antai R. Noiberto „Naujoje knygoje apie vedybinį gyvenimą“ (1971 m. leidimas) rašoma: „Lytinės moralės normas iš tikrųjų labai sunku pertvarkyti. Į tą jų ypatybę atkreipė dėmesį V. Leninas pokalbyje su žinoma vokiečių revoliucioniere Klara Cetkin. Leninas pasakė, kad jam nepatinka tam tikros dalies jaunimo ir suaugusiųjų lytinis gyvenimas. Didysis komunizmo mokytojas perdėtą buržuazijos ir jos ideologų domėjimąsi lytiniais išgyvenimais kandžiai išjuokė, nurodydamas kaip pavyzdį „madingą įnorį“ – froidizmą, kuris į visuomeninių interesų centrą pastatė „libido“. V. Leninas manė, kad revoliucijai reikia maksimaliai sumobilizuoti ir suspiesti jėgas (...)“.

Tikras paradoksas: „didysis komunizmo mokytojas“, bemokydamas kitus, pats iškeliavo Anapilin per sifilį. Nuo „prancūziškos ligos“, beje, pasimirė nemažai pasaulio kultūrinio elito atstovų, pavyzdžiui, kompozitoriai F. Schubertas, R. Schumanas, dailininkai H. Toulouse-Lautrecas, P. Gauguinas, poetas A. Blokas, kadaise teigęs, jog „įsimylėjęs turi teisę vadintis tikru žmogumi“.

Be „Naujos knygos apie vedybinį gyvenimą“ „brandaus socializmo“ laikotarpiu šviesuolišką vaidmenį dar atliko K. Imelinskio „Lytinio gyvenimo psichohigiena“ ir, be jokių abejonių, K. Zalyčio „Meilės vardu“. Taipogi Lenkijos televizija, Gi de Mopasano kūriniai ir bestseleris – C. McCullough „Erškėčių paukščiai“, - šokiravęs tuometinės dorovės apsaugos etatinius darbuotojus. O nūnai? Gal išsisėmus „dainuojančiai revoliucijai“ ją pakeitė seksualinė revoliucija (jeigu šį reiškinį, tiesą sakant, galima taip vadinti)? Akivaizdu viena, jog ūmus liberalios galvosenos gūsis skausmingai paveikė prie radikalių kultūrinių pokyčių neįpratusią tautos dalį, kurios antikvarinės seksualumo nuostatos brandintos tarpukario Lietuvos ar „blogio imperijos“dirvonuose. Dėl to daugeliui šių žmonių iki šiol kelia pasipiktinimą erotizuotos žiniasklaidos žaismas.

Beje, įdomi istorija iš tarpukario Lietuvos. Žymus išeivijos literatūros mokslininkas semiotikas A. J. Greimas straipsnyje „Antanas Smetona ir kas toliau“ rašo, kaip K. Binkis, oficialusis prezidento biografas, mėgindamas „pagražinti savo herojaus jaunystę“, bandė demoniškai pašmaikštauti. Atseit A. Smetona, „norėdamas vesti bajoraitę, jai visų pirma „vaiką įtaisė“, tačiau cenzūra net ir to nepraleidusi. Vėliau prireikė oficialių įrodymų, kad prezidento vedybos įvyko 1904 m. rugpjūčio 14 d., o sūnus gimė tik 1905 m. spalio 7 d.

Nereikia daug pastangų, idant įžvelgtume vieną dėsningumą: beveik visuomet, įvedinėjant tvarką, kone pirmiausia stengiamasi prispausti uodegėlę su seksu susijusioms materijoms. Dar psichoanalitikas V. Reichas, palaiminęs milžinišką pagreitį įgavusią Vakarų pasaulio seksualinę revoliuciją, pastebėjo, kad seksualinės elgsenos suvaržymai, iš pradžių pasireiškiantys tradicinės šeimos, o vėliau – politinės-kultūrinės sistemos rėmuose, sąlygoja konservatyvaus charakterio susiformavimą, kuriam būdingas (sic!) aklas paklusnumas. Tokia situacija, psichoanalitiko įsitikinimu, sudaro palankias sąlygas egzistuoti įvairaus atspalvio totalitariniams režimams. Todėl puritoniško auklėjimo žmonės, dažniausiai dėl savo kompleksų pavydintys dvasios laisvės kitiems, man regis, arba tampa archetipiniais liberalizmo šaukliais, arba uoliausiais kryžiaus žygių prieš „moralės griovėjus“ iniciatoriais.

Šventeivomis, skelbiančiomis vienintelį „teisingą“ požiūrį, vieną vienintelę tiesą. Didžiosios problemos, mano įsitikinimu, ir kyla tuomet, kai dvasinis ar biologinis būties pradas suabsoliutinamas, nesistengiant surasti tarpusavio harmonijos.Tik sutaikius šias priešybes, jų vienovėje aptikus bendrąjį vardiklį, (galbūt?) ir gimsta tiesa, jėga bei ramybė. Nors, ko gero, pastaroji „tiesa“ irgi laikinas pasaulėžiūros modelis, nuolatos kintantis bei pasipildantis naujais akcentais. Jeigu sugebėtume prasibrauti pro savąjį vienpusiško ribotumo kiautą, galop suprastume, kad kiekviena vadinamoji „tiesa“ – tik nebaigtas mėginimas paaiškinti miglotų pasaulio reiškinių esmę. Mažytė detalė iš spalvingos būties mozaikos, ir nieko daugiau. Dėl to niekas neturi teisės versti (juolab prievartiniais metodais) laikytis sielai ir kūnui nepriimtinų etikos ir estetikos „tiesų“. Tai, žinoma, liečia ir subtilią seksualumo sferą. Išlaisvintas iš vienumos kančios, kitų asmenybių laisvės nepažeidžiantis lytiškumas, Boriso Paramonovo, radijo stoties „Svoboda“ filosofo, žodžiais yra „taiki branduolinė reakcija. Represuoto seksualumo pasekmė – atominis sprogimas!” Į kokias klaikybes išsilieja šio sprogimo banga, galime pamatyti kraupų įspūdį paliekančiame P. P. Pazolinio filme „Salo, arba 120 Sodomos dienų“ (su minėtu kino meno kūriniu rekomenduočiau susipažinti visiems, trokštantiems Lietuvoje „stiprios rankos“).

Ką gi, naujoji karta, savąją biografiją kurianti demokratijos ir prigimtinių žmogaus teisių principais išauklėtame pasaulyje, gali nesijaudindama judėti pirmyn! (Jaudindamasi nebent tik dėl Krizės ar dėl nevykusių Vyriausybės iniciatyvų.) Mat viduramžiška liepsna ir inkvizicijos baisybėmis iškankinta patirtis neišvengiamai liko, reikia tikėtis, istorinėje atmintyje. Žmonijos kolektyvinėje pasąmonėje, dar pridurtų Z. Froido žaidimų stiklo karoliukais kompanionas K. G. Jungas. Tūlas nūdienos mąstytojas, su elegantiškai intelektualiu humoru sužvejojęs kokią nors itin seksualią metaforą, šia proga galėtų sušukti:

- Po velnių, nusilpusiai puritoniškos moralės erekcijai nei „Viagra“, nei kiti šviesios atminties afrodiziakai jau nebepadės!

Taigi, kas galėtų paneigti, kad Lietuva be sekso – Lietuva be ateities?!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!