Paanalizuokime šiandienos situaciją. Trys didieji miestai turi po upę, Kaunas netgi dvi. Atrodytų natūralu, jei šie vandens telkiniai būtų išnaudoti. Pavyzdžiui, upe plaukiotų turistiniai garlaiviai, krantinėmis vaikščiotų šeimos su vaikais, būtų įrengtos prieplaukos asmeniniams laivams, liepteliai gulbėms pašerti, restoranai norintiems vandens gaivos karštą vasaros dieną.

Deja. Krantinės yra, tačiau jos nuo miesto erdvės atskirtos plačia juosta augmenijos, dažnai vešlios ir visai nesutvarkytos. Tai lemia tam tikrą krantinių kriminalinį charakterį. Ten visada galima rasti geriančių paauglių grupelę, arba prasidurti dviračio padangą į gausias stiklo šukių atsargas. Prie geros reputacijos neprisideda ir kasdieninis žinių srautas - kažkas kažką įstūmė upėn, tas kažkas nuskendo. Ne debesėliai.

Kauno situacija kiek kitokia. Nors upių krantinės ir apleistos, Santakoje randame parką. Deja, parkas turi tas pačias problemas - kuo arčiau vandens, tuo labiau nesutvarkyta - nepjauta žolė, nėra apšvietimo, kalnai šiukšlių, senos laužavietės, neaiški kompanija. Ir vėl rekreacinė zona virsta kriminaline vos tik priartėja prie vargšo upių tėvo Nemuno.

Tačiau geriausiai upių patriarchui vietą parodė, anot architekto A. Karaliaus, Kauno „Akropolis“. Stovėdamas prie pat Nemuno jis į upę atsuka ne savo langus, paradinius fasadus, kavines ir lauko terasas, o parkingą. Traktuojame tą upę it kokį garažą, ar ne?

Bene labiausiai išvystytas miesto santykis su upe randamas Klaipėdoje. Danė - labai svarbi miesto kompozicijos dalis. Čia yra ir sutvarkytos krantinės, net jomis vaikšto žmonės. Negailima pinigų tiko medžiu renovuoti krantinių prieplaukas, čia jau randame ir prie vandens esančius restoranus. Ačiū klaipėdiečiams, arčiausiai didžiojo vandens esantiems lietuviams. Tačiau ir čia galime rasti tradicinio pykčio vandeniui apraiškų.

Štai naujai įrengti suoliukai Danės krantinėje prie kruizinių laivų terminalo atsukti ne į vandenį, praplaukiančius laivus. Ne, kam lietuviams ta romantika. Suoliukai nusukti į kitą pusę. Sėdi ir žiūri į pastatų sienas. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.

Kur tokio atitolimo priežastys? Teko girdėti profesoriaus R. Žaromskio mintį, kad lietuviai bijo gyventi ir būti arti vandens todėl, kad istoriškai tai būdavo ganėtinai nesaugi vieta. Čia atplaukdavo vikingų drakarai, plėšdavo pakrančių kaimus. Todėl protingesni gyventojai keldavosi toliau nuo pavojaus, toliau nuo vandens. Šiais laikais vikingų nebeliko, tačiau senas požiūris dar gajus - prie vandens nėra ko lįsti. Geriau saugiai atsitraukti ir gyventi sausumoje.

Na taip, lietuviai niekada nebuvo jūrų tauta, kaip portugalai, italai arba olandai. Amsterdame, Porte, Venecijoj vanduo organiškai įsilieja į miesto visumą, tampa neatskiriama miesto tapatybės dalimi. Jei iš Amsterdamo ar Venecijos pašalintume kanalus, tai nebebūtų Amsterdamas ar Venecija. Tačiau jei iš Vilniaus pašalintume Nerį, daug kas nei nepastebėtų...

Su džiugesiu pastebiu pavienių entuziastų mėginimus Lietuvos upes grąžinti miestams. Didžiausia pagarba, kad tokių supratingų asmenų yra ir valdžios institucijose - štai Vilniaus valdžia buvo rimtai užsimojusi pritaikyti Nerį turistinei laivybai. Šiuo gražius planus sugriovė bjaurus vabalas kurklys ir keista mūsų aplinkosaugininkų meilė jam. Šis saugomas vabalas Neryje turi apie 3600 nerštaviečių, o planuojamoje laivybos trasoje atsidūrė 2 iš jų. Ir šis argumentas pasirodė nepalyginamai įtikinamesnis nieko nedaryti, nei galimybė pagaliau pradėti naudotis savo upe kaip tai daro kiti Europos miestai.

Vikingai mūsų upėmis seniai nebeplaukioja. Didžioji dalis kurklių irgi išsikraustė iš miesto centro į ramesnes vietas. Nuolatos girdime kalbas, kad miestams trūksta žaliųjų plotų. Pats metas Vilniui savo upę Nerį imti naudoti ne mistiniams vabalams, o miesto žmonėms. Paverskime upių slėnius naujomis rekreacinėmis erdvėmis, atraskime vandenį iš naujo. Pasinaudokime šia gamtos dovana, o ne ją ignoruokime.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!