Nuvykom ir pradėjom ieškoti aprašytųjų "prekybos centrų". Hmm... Nežinau, kas ten juos internete pavadino prekybos centrais... Jie mums labiau pasirodė panašūs į turgus po stogu su baisia mėlynai/pilkai/žaliai betonine išore ir murzinais langais. Tad į vidų nėjom. Ypač, kai pamatėm, kad viena iš parduotuvių vadinasi "Zabka" (varlių, rupūžių bijau paniškai), o kirpykla kviečia iškaba "Salon urody".....

Pasivėžinome truputį po taip vadinamą "centrą". Vylėmės, kad pamatysime ką nors smagesnio. Na, nelabai galiu komentuoti apie Adomo Mickevičiaus aikštę Suvalkuose. Gal nelabai ir etiška būtų. Ypač turint omeny žymų lietuvių poetą, į kurį lenkai vis reiškia absoliučiai nepagrįstas pretenzijas. Bet, aišku, būna ir blogiau, pvz.: Kauno Žemųjų Šančių Juozapavičiaus pr. Tai mes nesivarginome nei sustoti, nei užpakalių iš mašinos nešti.

Bet paskui pradėjom kalbėtis - na, juk vis tiek atvažiavom, tai reikia kažką (!) nusipirkti. Suveikė avių bandos principas. Oi kaip suveikė.

Iš pradžių pabandėme užsukti į pigiomis prekėmis pasaulyje garsėjančią parduotuvę „Lidl“. Sąmoningai sakau, kad tik pabandėme. Pamatę tokią masę žmonių, kurių 80 proc. sudarė grynakraujai lietuviai, pakraupome. Eilėse stovėjo mažiausiai po 50 žmonių su tokiais pilnais prekių vežimėliais, kokių aš net ir Amerikoje nemačiau. Perka viską ir urmu. Lentynas šlavė tiesiogine to žodžio prasme. Toks jausmas, kad visi turgaus prekeiviai suvažiavo prekių savo "lafkėm" užsipirkti. Hm… Mes pabūgome ir šiaip ne taip prasibrovėme pro kasas lauk.

Išėję į lauką atidžiau apžiūrėjome vietovę. Prekybos centras, šalia bažnyčia, o už jos didelis turgus – va čia tai traukos vieta. Strateginė vieta. Absoliučiai pasiteisino visiems rinkos dalyviams.

Na, bet juk negi važiuosi tuščiom. Neveltui mes šeštadienį septintą valandą kėlėmės! Pasiryžome užsukti į anksčiau matytą parduotuvę „Kaufland“. Automobilį pasistatėme be didesnių problemų. Daug didesnė problema buvo gauti vežimėlį. Krepšelių net nebuvo. Įprastose vežimėlių vietose jų nebuvo nei kvapo (nei parduotuvėje, nei lauko "palapinėse").

Paskui mes pradėjome atidžiau stebėti žmonių elgseną (empiriniai tyrimai). Ir paaiškėjo, kad rinka viską sureguliavo pati. Esmė: ieškai žmonių, kurie jau apsipirko ir traukia iš parduotuvės automobilių link. Jie ištustina savo vežimėlius ir grįžta atgal su jais prie parduotuvės. Vežimėlį gali pasiimti tik turėdamas vieną zlotą (arba vieną eurą). Na eurų mes neturėjom, o informacijos skyriuje popierinius pinigus draugiškoji lenkaitė pakeitė labai greitai (nereikėjo net bandyti aiškinti, ko norime. Užteko parodyti dešimties zlotų banknotą ir linktelėti galva vežimėlio pusėn. Iškart suprato).

Gavę monetų, patykojome vyriškio, grįžtančio su tuščiu vežimaičiu ir įvykdėme abiem pusėms naudingus mainus. Pagaliau ir mes turėjome į kur krautis kalnus gėrybių. Išdidūs patraukėme lentynų pusėn. Žmonių masė! Praeiti sudėtinga! Oi kaip praverstų manevravimo su vežimėliu tarp lentynų/pirkėjų kursai.

Ir vėl kaip „Lidl“. Perka viską ir perka urmu. Eilėse šiek tiek mažiau žmonių. O ir kasų daugiau dirba. Tačiau kalnai vežimėliuose ne mažesni. Be to, kasininkės žaibišku greičiu dirba. Ten nekilo klausimų nei dėl kodų, nei dėl kainų. Tik spėk iškrauti prekes ir vėl jas susikrauti. Šaunuolės moterys. Pagarba. Mūsuose dirbančios kasininkės, palyginus su kolegėmis Suvalkuose, miegančios gražuolės.

Tad mes tiesiog neturėjome kitos išeities: teko prisijungti. Juk negalėjome, kaip kokios baltos varnos ten pasirodyti. Nusprendėme nesipriešinti prigimčiai, naudotis situacija ir pasitelkti humorą. Prisipirkome beprotišką kiekį daiktų. Dar tiek nesame gyvenime nusipirkę vienu metu. Net ir prieš keliones kemperiu. Bet ten iš tikrųjų viskas gerokai pigiau. Pamačius kainas, nevalingai kyla noras užvožti į marmūzę lietuvių mėsininkams, pienininkams, daržovininkams, duonininkams ir pan., taip garsiai rėkiantiems, kad jie praktiškai priversti prekes parduoti už savikainą ar su dar didesniu nuostoliu.

Aš jau net nekalbu apie buitinę chemiją. Čia nėra net ką sakyti. Jei pas mus litais, tai ten pas juos zlotais ir dar pigiau. Aišku, kruopščiai mes neskaičiavome. Bet bendras įspūdis vienareikšmiškas - pas lenkus TIESIOG PIGIAU.

Į Kauną parvažiavome apie pusę penkių. Prekes į namus dviese nešėme dviem reisais. Kitaip negalėjome.

Aišku, mes važiavome tik dviese ir savo mašina. Tad kuras kainavo. Nes kelionė nėra tokia jau ir trumpa. Bet tai mums buvo ir smagus vienos dienos nuotykis. O susimetus keliems į kokį mikriuką ir priekabą (ji būtų būtina, kai važiuoja daugiau nei keturi žmonės), tai tikrai verta ten važiuoti.

Kad galėtumėte įsivaizduoti Suvalkų kraštą užplūdusių lietuvių kiekį, galiu paminėti, kad iš dešimties mašinų, kokios septynios buvo lietuvių. Aišku, tai savaitgalis. Bet skaičius pakankamai įspūdingas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!