Tačiau didžiausias paradoksas yra tas, kad valstybė, kuri deklaruodama taupymo politiką ir sugeba atimti iš daugumos savo šalies vaikų vaiko pinigus, nesiruošia apmokestinti šalies turtingųjų, kurie sudaro stebėtinai nemažą Lietuvos gyventojų procentą, ir kurie dažnai net pritrūksta fantazijos kur išleisti savo nesuskaičiuojamus pinigus. Lietuva šiandien sako, kad 5000 litų šeimai, auginančiai tris vaikus, yra per didelė prabanga. Tačiau, pavyzdžiui pono Valinsko vila Kanaruose ar p. Zuoko jachta bei kitas mūsų visuomenės grietinėlės liukso klasės nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas yra tiesiog tarsi būtinybė šiems ponams išgyventi, už kurią, šiukštu, negalima imti liukso klasės mokesčių.
Ne kartą teko girdėti turtinguosius viešai per televiziją besišaipančius, kad už savo sodybas ir vilas jie tikrai be vargo galėtų kasmet sumokėti net ne po vieną tūkstantį. Tik niekas tų pinigų nenori paimti...
Ką daryti man, jei aš turiu sveiką nuovoką ir nesutinku, kad firmos vadovui (kurio darbuotojai vidutiniškai uždirba apie 800 Lt) išgyvenimui reikalingas lėktuvas? Jei lėktuvas nereikalingas išgyvenimui, tuomet kam jis reikalingas? Statusui? Prabangiam hobiui? Prestižui? Kaip prabangus aksesuaras? Jei tai prabangos dalykas, pašome įsigyjant lėktuvą „prabangiai“ sumokėti pavyzdžiui 50% nuo liukso klasės daikto vertės. Lygiai taip pat kasmet turėtų sumokėti ponas, kuris giriasi turintis vilą Floridoje, keturis sklypus Nidoje ar penkias sodybas Latvijoje. Po tokio mokesčio sumokėjimo mes, mokytojai, pensininkai, jaunos šeimos ir inteligentai, tik dar labiau žavėsimės turtingųjų prabanga ir tikrai nedrįsime pirštais badyti į tas moteriškes, kurios už kailinius ar rankinę sumoka tiek, kiek trijų asmenų šeima sugeba išleisti per 4 metus.
Normaliose valstybėse iš vaikų net tik kad nėra atimami vaiko pinigai, tačiau yra papildomai mokami vaiko paramos pinigai, kai šeimos biudžetas (kad ir dėl valstybės kvailų ekonominių sprendimų) staiga tampa per mažas, kad vaikus išmaitintų. Vadinamieji Kinderzuschlag Geld (pvz., Vokietijoje) yra mokami, jei paskaičiuojama, kad tėvai neturi pakankamai pinigų, kad vaikams suteiktų šiltą pastogę, aprūpinimą ir maistą. Šeimos realios pajamos apskaičiuojamos iš tėvų pajamų atėmus visas išgyvenimui reikalingas išlaidas, tokias kaip išlaidas buto nuomai (arba būsto paskolai), darželiui, būsto mokesčiams, šildymui, elektrai ir vandeniui. Pagal buto kvadratūrą kiekvienam asmeniui apskaičiuojama, ar tikrai tėvai nuomojasi arba yra nusipirkę ne per didelės prabangos būstą, atitinkantį šeimos narių skaičių.
Sakysite, iš kur Vokietija gauna tiek pinigų, kad sugeba išlaikyti savo vaikus? Tiesiog tikriausiai Vokietijoje valdžia nevagia, kuria protingus įstatymus, o ypač turtingi žmonės ir netgi nelabai turtingi, tačiau kurie dirba ir uždirba pakankamai, kad išgyventų, moka pakankamai didelius mokesčius. Ir šiandien ekonominės krizės metu Vokietijos politikai diskutuoja ir rengiasi dar labiau padidinti mokesčius būtent turtingiesiems. Tokia štai keista tos šalies politika, į vaiko pinigus kėsintis matyt jiems neleidžia moralė.
Tačiau Lietuvoje mes esame pripratę prie tokios politikos, kuri kasmet patvirtina, kad išsigelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Ar kam nors čia rūpi, kad pensininko, gaunančio 800 Lt pensiją, realios pajamos, atėmus išgyvenimui skirtas išlaidas yra viso labo 50, o dažniausiai ir 0 litų… Gerai, dar kad įjungę taupymo režimą, neatimame iš pensininkų „prabangių“ pensijų. O juk galėtumėme, juk mūsų valdžia neturi jokių skrupulų. Mes didžiuojamės, kad rengiame pasaulinio lygio fejerverkų šou, bet pamirštame, kad didžioji dalis gyventojų išgali nuvažiuoti į sostinę kartą per trejus metus vien dėlto, kad tokia kelionė jiems per brangi. Pavydu žiūrėti į tuos kylančius dangoraižius, geležinkelio stočių perstatymus, kurie dabar vyksta Vokietijos Rūro regione, dėl šio regiono paskelbimo Europos kultūros sostine 2010 m. Ūkiškiems vokiečiams taip toli iki mūsų fejerverkinio nukvakimo...
Grįžtant prie temos apie prabangą ir Monaką...
Mūsų šeima, kurioje be manęs su vyru (abu su aukštuoju, turime akademinius laipsnius ir darbus) yra trys vaikai, šiuo metu kaip tik iš tų „prabangiai gyvenančių“, nes mūsų bendros pajamos sudaro 5000 litų. Tačiau mūsų šaliai mažai rūpi, kad didžiąją dalį šios sumos mes kas mėnesį išleidžiame buto paskolai, benzinui ir komunaliniams mokesčiams. Gyvename mes ne pilyje ir ne viloje ant Margio ežero kranto. Turime paprastą butą, kuris yra mūsų vienintelis nekilnojamas turtas ir kuris dar 30 metų priklausys bankui. Kas mėnesį sukame galvą, kaip išmaitinti ir aprūpinti 5 asmenų šeimą už 1500 Lt. TIE 1500 Lt, (O NE 5000 Lt) YRA MŪSŲ ŠEIMOS REALIOS PAJAMOS, kurias taip pat esame paskirstę tik būtiniausioms reikmėms ir tie 300 Lt vaiko pinigų, kuriuos iš mūsų vaikų atėmė valdžia, reiškia, kad kai kurių būtiniausių reikmių mūsų vaikams teks atsisakyti. Gal p. Valinskas mums patartų, kaip mūsų šeimai išgyventi neišeinant į gatvę prašyti išmaldos ir neprarandant stogo virš galvos? Tik įspėju, kad vogti arba eiti į politiką dėl pinigų mums neleidžia moraliniai įsitikinimai. Ant mano stalo guli darbo kvietimas tęsti mokslinę karjerą kartu su visa šeima tam atvejui, jei p. Valinskas pritrūktų idėjų ar uždelstų su atsakymų dėl savo atostogų vienoje iš savo vilų...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!