Ir, patikėkit, mane taip “sutransportuoja”, jog po to nesinori nieko daugiau, kaip tik švilpauti iš pasitenkinimo, jog turi nuosavas kojas ir gali iš pirmo žvilgsnio neįveikiamus atstumus viens du ir nueiti pėsti be jokių gilesnių “transportavimo” išgyvenimų.

Šiandien ryte, pavyzdžiui, vienas toks išgyvenimas paliko labai gilų ir ne visai lelijomis kvepiantį prisiminimą. Jau kai tik įlipau į bebaigiantį byrėti seno fasono “antruką”, supratau, kad tikėtis bent pusėtino pasivažinėjimo debesyse nevertėtų.

Pirmiausia į akį krito nušalusia nosimi ir sugrubusiais pirštais studentė. Ji aiškiai “degė”, mat paskutinę minutę nervingais mostais sklaidė kažkokias keverzones, kaip man pasirodė, ir, be abejo, bandė kažką išmokti. NAIVUOLĖ! (Tokius “bajerius”, kaip beviltiškas studijas troleibuso prieblandoje, iškart galima laikyti blogu ženklu. Tikrai.)

Staiga, pro praviras duris įsisukus galingam vėjo gūsiui, jos tikriausiai visai kruopščiai ranka konspektuoti paskaitų užrašai it karveliai gegužy nuplasnojo tiesiai į purvu pritryptą troleibuso vidurį ir čia pat negailestingai buvo paversti koše.

Nenuostabu, nes lauke buvo ne oras, o tikra bjaurastis. Taigi visiems bestraksintiems nuo kojos ant kojos vargšams pakeleiviams tas naujausių mados tendencijų nebeatitinkantis troleibusas atrodė it malonia šiluma kviečianti bobutės gryčia.

Mes, laukiantieji, nieko nebodami sukurnėjome į drėgna oda dvelkiančią patalpą ir netrukom pasijusti it lietuviai tremtiniai pakeliui į Sibirą. O kas šąlančiomis kojomis bei rankomis ir varvančia nosimi galvoja apie kokias nors vertybes, netyčia papuolusias po kojomis? NIEKAS! Svarbiausia, kad nebedergia ant galvos.

Graudu buvo stebėt, kaip vargšė studentė dar bandė gelbėti savo neįkainojamas brangenybes, tačiau privažiavome kitą stotelę, ir troleibusas tapo sausakimšas. Iki paskutinio kvadratinio centimetro naudingas plotas užsipildė gyvąja mase.

O tokiame knibždėlyne saugotinu dalyku tampa ne kažkokie popiergaliai, o nuosavos rankos, kojos ir pasturgaliai. Žodžiu, prasideda tikra kova už būvį.

O BŪTI, ponai, norime – tai seniai patvirtintas vienas iš begalybės filosofinių postulatų. Beje, svarbu tokioje spūstyje saugotis, kad netyčia nepastotum – maža kas…

Esminis dalykas jau patekus į tą bėdžių pervežimo priemonę – rasti vietą savo užpakaliui padėti. Piko valandomis, jei įsėdi ne galinėje stotelėje, tai - beviltiškas reikalas.

Geriausiu atveju laisva lieka arba vaiko “apsisiota”, arba pro langą aplyta, arba šiaip kokiais vėmalais apdergta sėdynė, kurią, aišku, gali su pirštine nusivalyti. Išeitis? Gal. Tačiau koks gi nevykėlis gali aukoti savo pirštinę, šaliką ar skverną svetimiems šūdus valyti?

Tik spėjusi į palto apykaklę nubraukti garais aptrauktus akinių stiklus, troleibuso gale išvydau tuščią sėdynę. Prie lango, geroje vietoje, su patogumais, regis... Tai, kad niekas nesiveržė ten įsprausti savo riebios “šiknos”, aišku, man sukėlė šiokių tokių dvejonių, tačiau aš atkakliai ryžausi pasiekti užsibrėžtą tikslą.

Deja, mano būgštavimai dėl galimų patogumų neegzistavimo pasitvirtino. Dirbtinės odos bordo spalvos sėdynės užvalkalas buvo dailiai perrėžtas per patį centrą nuo vieno krašto iki kito. Vertikaliai sėdėjimo krypčiai.

Suprantu, kodėl niekas nenorėjo į tą “sostą” klestelėti. Šimtą kartų būčiau neteisi, jei pro pusmetrio ilgio prapjovą išvirtę porolonai, kažkokios vatos ir dar velnias žino kas, nepriminė man milžiniškos vaginos.

Atsisėsti ant jos, ko gero, būtų tas pat, kaip vaidinti vienokius ar kitokius lytinius santykius. O kuris gi vyras viešoje vietoje ankstyvą labą rytą norėtų parodyti, kad jam it duona kasdienė seksas ir visa, kas su juo susiję, rūpi it finalinės LKL varžybos kai susitinka…eee…?

Et… o moterys? Gal tokiu atveju atsiranda baimė pažvelgti į savo grožybes, tegu ir gerokai stilizuotas, iš šalies? O gal tai tiesiog kažkoks pasąmoninis šlykštėjimasis arba, kaip pasakytų Froidas, sąmoningas slopinimas/stiprinimas (neįsivaizduoju, kaip tokiu atveju interpretuoti to žilabarzdžio pamišėlio teoriją) savo libido.

Kaip ten bebūtų, aš žinojau viena - visos valandos ant savo smailiakulnių neritmiškai linguojančiame vagone neišstovėsiu. Rankose laikiau prašmatnų A4 formato segtuvą dokumentams.

Šie du akimirksniu konstatuoti faktai privertė mane žaibiškai apsispręsti ir netrukus mano užpakalis puikavosi ant krokodilo odos reljefų. Bendrakeleiviai trumpą minutėlę keistai stebėjo mano pastangas susikurti tuos žadėtuosius patogumus.

Tačiau juk aš ne į šūdą sėdau! O ant brangaus aplanko ir dar brangesnių sutarčių, esančių jo viduje. Gerai, kad toje kamšalynėje, kurioje kasryt esu priversta atsidurti, dėmesio objektu gali tapti tik iki kitos stotelės. Aš ir pati greitai pamiršau, kad užsėdau svetimą vaginą.

Kaip ilgai leisime teršti savo mieste?

Staiga vos neatpyliau viso ruginių dribsnių ir razinų mišinio. Velnias, būčiau gėdingai apsivėmusi … reikėtų grįžti namo persirengti … pavėluočiau į darbą … nežinočiau, kaip pasiteisinti šefui … tikriausiai suregzčiau kokią kvailą istoriją apie nuleistą padangą automobilio, kurio net neturiu… tas, nepatikėjęs abejotinomis lietuvių liaudies pasakomis imtų manimi abejoti … aš neatlaikyčiau įtampos … bedarbystė … sudie mano išsvajoti sendintos odos smailianosiai su sidabrine sagtele… APIE KĄ AŠ ČIA?

AHA! - įsitempęs “kakojantis” šuniukas ant kas antro reklaminio stendo… Beje, jo geraširdiška fizionomijos išraiška labai primena vieną mano pažįstamą M.B. Nesu mačiusi jo tokioje pozoje, kaip tas ciuckis plakate.

Tiesą sakant, išvis kvaila lyginti šunį su žmogumi, bet man vis tiek atrodo, kad iš to “kuklaus” paveikslėlio žiūri ne varganas apšiuręs šuniukas, o M.B. Bala nematė.

Kalbant TIK apie stendą, norėčiau viešai pastebėti, kad kelių kvadratinių metrų plote pavaizduotos gyvulėlio išmatos visiškai neatitinka grėsmingomis raidėmis užrašyto retorinio ir neva pedagoginio klausimo. Tai ne stilizuoti ir palyginus estetiški ekskrementai iš Salvadoro Dali psichodelinės kūrybos. Šlykštūs “šūdai” ir tiek.

Ir taip prie visko nemalonu prisiliesti, idant nepasigautum kokios zarazos… O čia kiekvieną dieną nuo pat ryto apdergia tave šūdinais vaizdeliais tiesiogine to žodžio prasme. Ir niekam, be abejo, nerūpi, kad aš neturiu jokio šuns. NETURIU!

Taigi, manęs įvairaus pobūdžio idiotiški įspėjimai apie netikusius šunis išvis neturėtų jaudinti! Tad kodėl turiu stengtis neapsivemt? Tiek to. Gal tuos keturiolika stendų su egzotiškas grimasas besvaidančiu šuniuku kaip nors pravažiuosiu be nuostolių.

Kaip bebūtų keista, tokias kontempliacijas patiriu kasryt. Juk nepavydėtina, ar ne? Net apgailėtina, sakyčiau. Argi ne smagiau būtų atsipūtus sau galvoti apie naujus batus, kokį įmantrų desertą arba pereitos nakties linksmybes? Aišku, linksmiau. Bet kur gi! Neišvengiamas troleibuso maršrutas tarsi įkalina tave ir galop išprievartauja priversdamas suvirškinti visokius … hm…

Ypatingai subtilaus skonio keleivių dėmesiui: išskirtinai Jums specializuotų klasikinių “multikų” šou!

Nesėkminga diena.

Pravažiavus penktą stendą, pajutau negerą kvapą. Juk ne vasara ir tai ne šuntančių kojų smarvė. …???… BINGO! “Štai kur tu, karalaiti”, - mintyse suklykiau išvydusi tik įlipusį ir jau spėjusį užsnūsti valkatą, - “pasišildyti užsimanei? O kad nuo tavęs taip trenkia, kad mes čia tuoj visi paskęsim prieš valandą pradėtais virškinti pusryčiais, tau nė kiek nerūpi?”

Tiesą sakant, aš labai jautriai reaguoju į svetimas nelaimes. Net vartydama komiksus lengvai galiu susigraudinti ir išspausti ašarą. O dėl visokių bėdžių - tai kartais taip liūdna palieka, kad imti balsu stūgauti – juokų darbas.

Galbūt kada nors ateityje įkursiu kokią prieglaudą arba dar geriau - įsteigsiu fondą visokio plauko nelaimėliams remti. Kada nors. Tuo tarpu dabar galiu tik užjausti. VAI VAI VAI…

BET TIK NE TREČIADIENIO RYTĄ SAUSAKIMŠAME TROLEIBUSE!

Vos neapsivėmiau dar kartą. Jau kokį aštuntą per tą pusvalandį su trupučiu (patikėkit, aš tikrai ne nėščia). “Ak tu, gyvate, apsimyžai visas… Matyt tiek buvai prisisprogęs, kad laikyti rankose pimpalą per sunku pasidarė?”

Jaučiau, kad pyktis perauga į isteriją. Leidau jai vešėti iki maksimumo be jokios sąžinės graužaties. Kur gi! Dar maždaug pusvalandį reiks trenktis arba pirštine užsikimšus nosį, arba kvėpuojant pro burną. Fu, visokios bakterijos…

Vieną akimirką proto balsas tarstelėjo, kad neapsimoka kankintis ir visai normalu būtų tiesiog išlipti iš to dvokiančio troleibuso. “Gerai”, - tarstelėjau ir čia pat apsigalvojau.

Mat mano judesys su pretenzija į išlipimą stotelėje prie Universalinės Parduotuvės bendrakeleiviams matyt prilygo tautų kraustymuisi - taigi vos ne vos likau gyva. Ačiū Dievui ir visiems angelams aukštybėse, kad šiais laikais žvilgsniu nužudyti vis dar nėra įmanoma.

IR ŠUO KARIAMAS PRIPRANTA. Gal ir aš priprasiu. (Tai kasrytinis bandymas susitaikyti su neišvengiama situacija.)

Tačiau tik man pasiryžus dar kartą pakelti jau rutina tampantį likimo siunčiamą kryžių, šalia iš kažkur išdygo ūsuota bobulė ir ėmė nuožmiai į mane spoksoti. Iš jos povyzos atrodė, jog turėčiau jaustis kalta, kad sėdžiu aš, o ne jinai.

Dėl dievo, juk aš čia sėdžiu nuo pasaulio sukūrimo. Na, bent nuo trečios maršruto stotelės. O kaip žinia, dabar esti negailestingos konkurencijos laikai, kur taisyklė “kas pirmas, tas ne paskutinis” išgyvena geriausio pritaikomumo metą.

“Reiks tau, babyte, stovėti su tais nešuliais kol pažaliuosi. (Šioje vietoje mano negailestingumas net pačią nustebino. Gerai, kad ta nuostaba buvo be pretenzijų kokiems nors veiksmams.) Be to, aplink pilna daug jaunesnių už mane studentų, kurie irgi degte dega noru tau užleisti atsisėsti… Spoksok į juos. ŠTIŠ!”, - burnojau tyliai. Net tą smirdintį valkatą pamiršau.

Tačiau užsimiršti tokioj vietoj, kur gali išsipildyti net pats baisiausias nakties košmaras, nevalia nė sekundei. Ta bobulė tikrai nebuvo jokia telepatė (tikriausiai todėl mano maldos taip ir liko neišgirstos), ir jau netrukus visa gerkle (labai juokingai atrodė tas vienintelis jos dantis viršutiniame žandikaulyje) plyšojo spjaudydama man ant apykaklės ir veido.

Iš jos sužinojau daug netikėtų man dalykų – kokia aš, pasirodo, …pyyyyyyyyyp…, lygiai tokia pat, kaip ir mano motina. Ir kaip čia taip galėjo atsitikti, kad mane vis dar Marijos žemė nešioja?

Deja, kol kas aš ir pati negaliu sau į šitą klausimą atsakyti. Nepaisant tos bedantės senučiukės penkiaaukščių grasinimų, atkakliai sėdėjau užčiaupus srėbtuvę ir nė nemaniau pakilti. Kol tas “trūlikas” pravažiuos Žaliojo Tilto ir Jogailos kamščius, man batų pakulnės sulįs į kulnus ir dar kojines suplėšys.

Atsiprašau, šitos vietos NIEKAM neužleisiu.

Aišku, kaip ir visada tokiais atvejais, taip ir dabar, atsirado vienas nesolidarus veikėjas, tikras pienburnis, tikriausiai kokias kirmėles ar graužikus studijuojantis plevėsa, kuris dar neturi supratimo, kad artimas – nebūtinai tas, kuris stovi šalia, taigi nebūtina jam ir užuojautą reikšti.

O kalbant apie įvairiausio plauko senas moteris, tai joms, mano manymu, visiems laikams reiktų įsidėmėti, jog jaunimas – nykstanti veislė, šiandien nusipelnanti daugiau pagarbos nei šlubčiojanti pensininkų dauguma.

“Dievuliau, dabar tas studentas į mane įsistebeilijo! Lyg aš jam būčiau skolinga vienareikšmiško pobūdžio naktį. Eik tu velniop! Aš tau panaši į pasileidėlę? Juk net blakstienų šiandien nepasidažiau…Na ir nemalonus tipas. Jam net ūsai nedygsta. Tikriausiai nekaltas dar. Kur gi, juk nė vienas donžuanas nestudijavo, kas yra kirmėlių žarnose. Tokiems filosofija, aukštos materijos…O čia…

Nors antra vertus… pasitaiko, kad tokie apsiseilėję varliamušiai būna puikūs meilužiai… tačiau ar aš prisiversčiau su tokiu ? Leiskit pagalvoti… NE! O jei būčiau priversta?”

Šioje vietoje mano svaičiojimus apie seksualinius užmojus nutraukė tos ūsuotos bedantės senės kosčiojimas. Staiga suvokiau, kad jis prasidėjo tada, kai ji tik įkvėpė oro mane išplūsti, ir tęsiasi jau porą stotelių.

Dar vienas nervinantis dalykas. Jeigu po tokio pasivažinėjimo manęs nesuraitys kokia psichinio pobūdžio liga, tai aš – pasaulio karalienė… Tegu prasmenga tos padugnės skradžiai… Nebėra jėgų net pykti. Tuo labiau, kad jau iš tikro reikia išlipti.

Niekur nesidėsit, gerbiamieji, teks šiek tiek pasijudinti ir mane praleisti.

AŠ IŠLIPU!

Ir niekas tenedrįsta man trukdyti.

- Gal galėtumėt išmušti talonėlį?

- KĄ?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!