Mokslo žmogaus argumentacija turi būti grįsta ne emocijomis ir juo labiau ne politiniu populizmu, orientuotu į politinę partiją. Manau, teisingai įžvelgiau profesoriaus straipsnyje norą, kad Lietuvos ir Rusijos santykiuose būtų daugiau pragmatizmo. Šią poziciją palaikau ir aš. Tačiau, mielas profesoriau, negi Jūs tikite, kad pragmatizmas pasiekiamas būtent per vertybinių nuostatų atsisakymą?
Kiek Lietuvos politinėje praktikoje principai ir vertybės turi vertės, atskira tema. Aš pats nepritariu tautos vienijimo metodams, kurie remiasi išorės priešų baubais. Manau, konservatoriai turėtų pragmatiškiau reikšti savo pozicijas Rusijos atžvilgiu. Bet diplomatija ir partinė veikla negali būti sustatoma į vieną poziciją. Kita vertus, negi tik tiek teesame verti kaip piliečiai? Negi tik tiek tereikia, kad būtų pilnas pečius ir skrandis?
Profesoriau, ar ne gėda Jums, kaip mokslo žmogui, autoritarines valstybes (Azerbaidžano, Turkmėnijos) lyginti su demokratinėmis ir dar būtent diplomatijos kontekste? Negi manote, kad. Tarkim. Turkmėnijos diplomatinis korpusas turi tokias pat saviraiškos galimybes, kaip Lietuvos? Negi tikit, kad šalis, kurioje įtvirtinta valdžios vertikalė, o tiksliau jos lyderis, leidžia diplomatiniam korpusui veikti taip, kaip demokratinėje valstybėje? Negi nežinote, kad autoritariniai, totalitariniai ir diktatūriniai režimai veikia pirma tenkindami valstybės vadovo (tiksliau šeimininko) poreikius, o ne tautos?
Deja, vertybės sunkiau suprantamas dalykas masėms. Jūs savo straipsnyje mases, savo ruožtu, bandėte palenkti remdamasis pragmatizmu. Drįstu teigti, kad ir šie argumentai, kaip profesoriui, silpnoki. Jūs, suprasdamas, kad Lietuva globaliame pasaulyje yra maža žaidėja, pateikiate Rusijos-Suomijos karo pavyzdį, kuris, mano nuomone, nekorektiškas. Lyginti dviejų šalių (šiuo atvejų Suomijos ir Lietuvos) sąlygas karo kontekste yra neprotinga. Manau, nereikia įgyti dvigubo mokslinio laipsnio, kad suvoktume, jog klimatas arba šalies reljefas turi be galo didelę įtaką karo veiksmams. Gerai, kad nepasiūlėte pasekti šveicarų pavyzdžiu ir laikytis visiško neutraliteto visais laikais.
Kaip manot, Sovietų sąjunga būtų gerbusi Lietuvos apsisprendimo teisę nekariauti? Kita vertus, šis pavyzdys ne tik nepragmatiškas, bet ir įžeidžiantis tuos, kurie, po de facto Lietuvos okupacijos, dar daugelį metų vykdė rezistencinės kovos veiksmus. Toliau, analizuojant šį pavyzdį, norėtųsi paklausti: kurioje loginėje sekoje kariuomenės vadas lieka inteligentišku didvyriu? Kai įsako priešintis ir tuo įsakymu pradeda neformalų tautos genocidą, ar kai vykdo tiesioginius politinės valdžios nurodymus?
Tęsiant mintį apie Suomijos diplomatinę politiką pasaulio kontekste reikėtų pasidomėti ne tik diplomatijos pasiekimais, bet ir kokiomis sąlygomis tie pasiekimai pasiekti. O apie tautos apsisprendimo teisę (pvz.: stoti į NATO ar ne) valstybės lengva ranka nesišvaisto. Atseit: „reikės stos, reikės nestos“. Keista, profesoriau, kad nepastebėjote, jog būtent po Rusijos agresijos Gruzijoje Suomijoje suaktyvėjo kalbos, jog reikėtų apsvarstyti stojimo į NATO perspektyvas.
Dėl okupacijos žalos atlyginimo... hm, samprotavimas įgautų prasmę, jeigu dėl okupacijos atlyginimo Lietuvos vyriausybė (čia nežiūrint politinių pakraipų) kovotų savo iniciatyva. Bet juk būtent įpareigojimą valdžiai, reikalauti žalos atlyginimo, davė tauta, ir ne šiaip, o referendume. Taigi, politiniai tikslai - ambicingi, o ar realūs, tai ne Jums, ne man ir nevaldžiai spręsti. Tai jau už mus nusprendė tauta. O jeigu šis sprendimas Jums nepatinka, kviečiu Jus, kaip demokratinės šalies pilietį, pasinaudoti teise ir pabandyti surengti naują referendumą šiuo klausimu.
Apie senųjų Europos šalių branduolį irgi įdomiai pasakyta. Atseit mes, Lietuva, esame pernelyg agresyvi šalis Rusijos atžvilgiu, lyginant su tuo branduoliu. Leiskite paklausti, profesoriau, o ar nemanote, kad būtent tas vakarų Europos valstybių nuleistas tonas kalbant su Rusija ir simbolizuoja vakarietiškų vertybių supuvimą tose šalyse. Juk jie, kaip Jūs sakote: „perka iš kaimyno, šypsosi ir vėl perka ir vėl šypsosi“. Tik va, kažkaip nekreipia dėmesio, kad ta pati Rusija pardavinėdama čia pat iš jų tyčiojasi.
Nebandėte pasvarstyti, kaip atrodytų V. Putino vizitas Lietuvoje, jeigu Lietuva priimtų Jūsų siūlomą taktiką? Gal manote, kad jis atvykęs pasidžiaugtų: „oi, kokie lietuviai pragmatiški, nieko man dėl sovietų nusikaltimų nesako, neperša demokratijos, dujas ir naftą perka, atsiskaito iš karto, tai Lietuva ir Rusija nuo šiandien kraujo broliai bus“. Aš manau, kad jeigu jis sau leido spaudos konferencijoje Jūsų vadinamų senųjų Europos šalių žurnalistui pasiūlyti apipjaustymo procedūrą, tai Lietuvoje už menkiausią repliką ant trijų raidžių pasiųs.
Daugiau realizmu grįstų (tiksliau bandytų grįsti) faktų Jūsų straipsnyje neradau... Tačiau, keisto pykčio ir menkavertiškumo jausmo, kaip mažos šalies piliečiui, apstu. Nuo kada, profesoriau, šalys savo santykius matuoja pagal užimamos teritorijos plotą? Keista, bet nei Anglijos karalienė, nei Kinijos prezidentas nepasididžiavo ir užsuko į mažytę Lietuvą. Tuo tarpu Putinas (dabar Medvedevas) ko gero kaip ir Jūs laukia, kada Lietuva peraugs Pskovo sritį. Nuo kada savo nuomonę įprasta laikyti inkštimu? Jeigu Sovietų sąjungoje net nebuvo galima inkšti, tai dar nereiškia, kad Europos sąjungoje negalima išsakyti savo nuomonės.
Kitas klausimas ar jos klausosi, o tuo labiau kaip į ją reaguoja. Nuo kada visi užsienio šalių sprendimai geri, o savi tik blogi? Aš nieko prieš vadovautis gera patirtimi, bet ar nereikėtų pradėti kurti kažką naujo patiems (pvz.: galima pradėti ir nuo inovacijų taikymo akademinėje veikloje, inovacijos sveikintinos ne tik politikoje)? Pagaliau, nuo kada kitų vertybės turi būti mūsų vertybėm? Mes Rusijai nenešam demokratijos, tai gal tegul ji pas mus neneša autoritarizmo. Aš už tai, kad prekybos srityse butų tik „perku parduodu“ principas. Tik kažkodėl pačiai Rusijai tas nepatinka, ji propaguoja: „mojuok vamzdžiu, kad pirktų be derybų, o po to dar į š... suslystų“.
Taigi, daugiau realaus pragmatizmo, profesoriau! Mes esam maža tauta, bet tai dar nereiškia, kad turime vadovautis menkavertiškumo ir prisitaikėliškumo principais. Mes turime jausti savo vertę ir ginti savo interesus. Sakote, kad ne karo metu užsienio politika turi tarnauti vidaus politikai? Aš manau, kad užsienio politika visų pirma turi tarnauti tam, kad iš viso nebūtų karo. Taip pat, kad nebūtų kartojamos istorijos klaidos, tokios, kokios buvo padarytos po antrojo pasaulinio karo Lietuvos ir kitų šalių atžvilgiu.
Ir pabaigai dar truputį apie rusišką charakterį ir pragmatizmą. Aš irgi šiek tiek pažįstu rusišką charakterį, kuris yra lygiai tiek pat nuostabus, kaip ir angliškas, prancūziškas ar suomiškas, taip pat visi kiti nacionaliniai charakteriai be galo nuostabūs, nes yra unikalūs. Todėl aš tik už tai, kad su Rusija būtų kuo geresni santykiai (visomis prasmėmis). Aš tik už tai, kad Lietuva ir Rusija būtų vienas kitą gerbiantys kaimynai. Aš prieš nuomonę, kad Rusija ar rusai yra blogi. Tautai „blogos“ epitetas negali būti taikomas, nes šiuo atveju galioja posakis: „nėra blogų žmonių, yra tik blogos vyriausybės“. Tačiau nevalia manipuliuoti simpatijas Lietuvai jaučiančių rusų pasisakymais. Jie yra patys kalti, kad po bolševikų okupacijos leidosi okupuojami savo supuvusio KGB elito. Kalti lygiai taip pat, kaip ir lietuviai, kurie nesugeba kovoti už savo teises ar kontroliuoti savo pačių išrinktos valdžios. Jeigu Rusijos piliečiai, kurie simpatizuoja Lietuvos pasiekimams, būtų patys dirbę Rusijos labui, dabar Rusija būtų kitokia ir mūsų diskusija būtų beprasmė.
Aš, kaip studentas, manau, kad šaliai, kaip ir žmogui reikia kovoti už save, nuosekliai palaikant aukštą vertybių sistemą. Taip pat tikiuosi, kad visi profesoriai propaguos lygiai tokias pačias vertybes, o ne puls įrodinėti, kad pozicija „gulinčio niekas nemuša“ tai raktas į šviesų... rytojų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!