Bet mano vairuotojo pažymėjimas su žavinga fizionomija atsiėjo pernelyg brangiai, kad pastatyčiau jį į bufetuką atžaloms gąsdinti, kad saldainių be eilės neimtų.
„Regitra“ nepersigalvojo ir gražų šeštadienio rytą atsiimu savo šaunumo įrodymą. Šeima aiškiai sunerimusi. Vyrui pranešu apie rimtus ketinimus pirmą kartą vienui viena sėsti prie vairo ir liepiu užsitraukti užuolaidas. Viena akim stebėdama, ar nurodymas tiksliai vykdomas, išsmunku į kiemą.
Kai pamatau į kiemą įsukantį tėtį, suprantu, kad informacija kažkokiu būdu nutekėjo. Neleidžiu tėčiui pasiduoti sentimentams, bet įkalbėti eiti pas žentą į namus su saugiai užtrauktomis užuolaidomis nepavyksta. Planas nepastėbėtai nubraukt vieną kitą šoną į tvorą, bandant išvairuot automobilį atbulu galu į gatvę, neišdegė.
Jau gatvėje susigriebiu įsijungt šviesas, bet tėtis to nebepamato ir neramia širdim eina guostis žentui. Žinos, kaip patarinėt tam pačiam žentui, kad norint su manim ramiai važiuoti vienoje mašinoje, reikia gultis ant galinės sėdynės ir užsidengti galvą. Na, kaip sakoma, svarbiausia yra šeimos palaikymas.
Pirmą dieną mieste pravažiavau 300 km, bent jau taip sakė sutuoktinis, po to pasižiūrėjęs į tachometrą. Kaip vėliau sužinojau, tai buvo gera diena eksperimentams, šeštadieniais žmonės yra geri ir atleidžia daug dalykų, už kuriuos darbo dienos rytmetį prakąstų padangas.
Porą kartų sustabdžiau abiejų pusių eismą, nes apsisukinėjant neužteko vietos. Mašina tokia didelė, o gatvės tokios siauros... Vairuotojai kolegos net necyptelėję apdairiai sustojo, laikydamiesi saugaus atstumo ir kantriai laukė, kol aš, išmušta prakaito, šiaip ne taip apsisukau. Taip karšta man retai būna.
Vakarėjant supratau, kad moku važiuoti tik sausakimšose gatvėse piko metu. Tuščioje gatvėje visiškai pasimetu ir nebežinau, kur yra mano dešinė pusė. Susiskambinusi su namiškiais sužinojau, kad du mano reikšmingiausi gyvenimo vyrai persibazavo į tėviškę Šilainiuose ir yra girtut girtutėliai. Savo vaikų tėvą dėl bendros tvarkos reikėtų parsivežti namo. Po liūdnos patirties besiruošiant egzaminui nebenoriu atsidurti su juo viename automobilyje, todėl dėl drąsos pasiimu savo vyriausią atžalą. Galų gale, į Šilainius nuo Savanorių – tolimas kelias, bus su kuo pasitarti.
Pirmas šviesoforas, apsvarstau situaciją, padarau sprendimą, suku, sustabdo kelių policija. Visai nesu įsitikinusi savo sprendimo teisingumu, ką ten ir kalbėt, jaučiuosi kalta, kad išvis gimiau. Pareigūnas pasisveikina ir paklausia, ar jaunuolis priekinėje sėdynėje tikrai turi 12 metų. Jaunuolis laikosi drąsiai, o aš susigriebiu, kad turiu pasą su pilnu savo vaikų sąrašu. Baksteliu pirštu į vardą ir gimimo datą sąrašo viršuje, iš kurios matyti, kad jaunuoliui visi 13-ka. Va ir apsikrikštijom su pareigūnais, draugiškai atsisveikinam, važiuojam toliau.
Niekaip nepavyksta laiku persirikiuot, Šilainiai vis tolsta, praleidžiu paskutinę progą įsukt reikiama linkme, galutinai susipainioju Sargėnų viadukuose, atsiduriam autostradoje Klaipėdos kryptimi.
Vienoje knygoje skaičiau, kad autostradoje galima apsisukti tik ten, kur yra tai leidžiantys ženklai. Kaip jau dauguma žino, šiais laikais fuksams greitkeliuose ir autostradose leidžiama važiuoti 90 km/h greičiu. Važiuoju „ant“ 70 ir patikėkit, man tai jau lubos. Sūnus pirmas pamato išganingąjį apsisukti leidžiantį ženklą. Važiuoju vidurine eile, kai mane pasiveja kelios „furos“. Lenkia iš abiejų pusių. Šito man tikrai per daug, suglaudžiu ausis ir apie persirikiavimą jau net negalvoju.
Nežinau, kelintame kilometre mes vis dėlto apsisukom, bet mano sūnus per tą laiką suaugo ir dabar žino bent pusę autostradoje naudojamų ženklų. Biologinį sūnaus tėvą parsivežėm sėkmingai, kaip vėliau patyriau, kuo vyras girtesnis, tuo geresnė vairuotoja aš jo akyse esu.
Pirmus mėnesius parkuojuosi taip, kaip ir išmokau – siaubingai. Jei nerandu mažiau nei 2 laisvų parkavimosi vietų, lįsti net nebandau. Rastose 2 vietose pastatau mašiną lygiai per vidurį. Jei gaisro atveju reikia statytis į vieną vietą, kartais tai netgi pavyksta, bet vistiek užneša į vieną pusę. Apsimetu, kad čia viskas taip ir turėjo būti ir išdidžiai iššliaužiu pro keleivio pusės dureles, naiviai tikėdamasi, kad man grįžus, automobiliai iš abiejų šonų jau bus pasitraukę.
Dabar, praėjus beveik metams, galiu parkuotis nors ir malūnsparnių aikštelėje prie dangoraižio krašto. Praktika, draugai, yra mokslų motina ir tėvas. Besidažydama lūpas užtaikau į duobę ir pametu vieną ratlankio papuošimą, o BMW ženkliukas dingsta neaiškiomis aplinkybėmis – ką gi, tuo lengviau grįžus rasti mašiną perpildytoj „Maximos“ aikštelėje.
Pirmąją savaitę sudeginau 2 pilnus dujų balionus, vyrui liepiau nurašyti tai į mokymosi sąnaudas. Reiškiu padėką visiems savo miesto vairuotojams, neuždaužiusiems manęs beisbolo lazdomis. Tiesa, po tų pirmųjų savaičių, suvokusi, kad tokiems kaip aš leidžiama laisvai važinėti gatvėmis, imu bijoti vaikščioti pėsčia. Na, bet pėsčia vaikščioti aš šiaip ar taip jau ir nenoriu.
„Mazda“ jau nepasidalinam, išzyziu gyvenimo draugui abi ausis, kad pastatytų man po langu bet kokius ratus, kad tik būtų keturi. Šeimos biudžete tai visiškai nenumatyta, bet vyro nervai irgi ne geležiniai, neištvėręs surenka iš stalčių ir banko sąskaitų avariniams atvejams skirtus pinigus, kurių neturim (o čia kaip tik ir yra chrestomatinis avarinis atvejis) ir su specialistu pusbroliu išvažiuoja į turgų. Uždėjau veto tik raudoniems „golfams“ ir bet kokių spalvų „audinėms“ bei „pasatams“. O vyrai jau pasistengė...
Rinkosi mašiną kaip sau. O rinktis nelabai buvo iš ko, panašiai kaip vaikystėj aš pirkdavau irisus „už kiek išeina“. Iš pradžių nužiūrėjo kažkokią gražią geltoną skarbonkytę, kurios pavadinimo aš dabar neatsimenu, bet pusbrolis vyrui pasakė, kad jei vyras pirks man šitą nesusipratimą, tai jis pasistengs, kad mūsų šeima būtų atskirta nuo bažnyčios.
Kai sulaukiau skambučio iš turguje paskutinius šeimos pinigus besistengiančių išleisti vyrų, išgirdau, kad mano likimas yra juoda 13 metų senumo „kregždė“. Prieblandoje mano naujas senas BMW atrodė įspūdingai. Tiesiog meilė iš pirmo žvilgsnio. O kai pažiūrėjau antrą kartą, supratau, kad dabar jau teks krikštyt, kas gimė, noriu aš to ar nenoriu. Netgi kilo noras nueit ir atsiprašyt „Mazdos“. Iki šiol manau, kad mano „kregždė“ buvo papuolusi į „Mitų griovėjų“ rankas, eksperimentas vadinosi „kaip sudrožti mašiną per greičiausią įmanomą laiką“.
Bagažinėj radau vieną vaikišką pirštinę, guminukų pakelį ir automobilio spalvos laką nubrozdinimams slėpti. Pastarojo prireikė, nes kapoto šonuose radau 2 vienodas skyles. Panašu, kad kapotas buvo nuolat darinėjamas laužtuvu. Ratai sukeisti vietomis, atsukti visi įmanomi varžtai, detalių sutvirtinimui nevengta naudotis izoliacine juosta, virve ir kažkuo panašiu į kramtomą gumą. Rastus guminukus suvalgiau, o pirštinę buvau pasiryžusi nusiųsti atgal buvusiam savininkui kartu su palinkėjimais nesulaukti sekančių Kalėdų, jei tik būčiau radusi jo (ar jos) adresą kokioj nors serviso knygelėj. Nors abejoju, ar ta nelaiminga mašina kada nors yra mačiusi servisą...
Šiaip ar taip, aš nesu konfliktiška asmenybė, o ir rinktis nebuvo iš ko, važiuoju su tuo, ką turiu, jei tik laiku užsipilu benzino, kurio mes ryjam kaip tarybinis tankas. Kol išmokau užsipilti kuro, beviltiškai apsigėdinau pusėje Kauno degalinių, iki šiol nesuprantu, kokiu principu atidaromas BMW kuro bakas, bet išmokau atidaryti tą daiktą pasiremdama moteriška nuojauta.
Plaunu savo transporto priemonę tik tada, kai pastebiu, kad jau nebereikia akinių nuo saulės, nes per stiklus ir taip nieko nematau. Kai būnu mieste, pagailiu 20 litų plovyklai, nuoširdžiai tikėdama savo gerais ketinimais nusiplauti ratus kieme su pora kibirų vandens. Kai grįžtu namo, nusprendžiu, kad 20 litų – ne pinigai dirbančiai ir uždirbančiai moteriai, galiu leisti sau ir pailsėti, nusiplausiu mieste. Rezultatas – tik didžiųjų metų švenčių proga plaunama mašina, tiuninguota kiemo kačių pėdutėmis, kurios kažkodėl ją labai myli, bet laipioja nesivargindamos nusivalyt letenų.
Iš trapios psichologinės pusiausvyros mane ypač lengvai išvesdavo kitų, dažniausiai dar žalesnių vairuotojų, geranoriškos pastabos. Su pirmame straipsnyje minėta profesore mes susidraugavome. Kartu atšventėme jos teises, gautas, berods, iš trečio bandymo, praėjus pusei metų po maniškių triukų. Viena mašinoje ji tuo metu dar nebuvo sėdėjusi, bet man vežant ją namo, aktyviai patarinėjo. Konstatavo, kad artėjam prie sankryžos su pagrindiniu keliu, ir aš turinti visus praleisti. Suprask – užuot ramiai pravažiavusi tuščia sankryža, sustok, palauk, kol tie visi priartės, kad galėtum juos pagal visas taisykles praleisti.
Prisimenu, kad pirmaisiais mėnesiais man labai padėjo kažkokioj svetainėj rasti žmonių kalba parašyti patarimai pradedantiesiems. Kadangi dabar, po metų laiko trukmės praktikos, esu kažkur barikadų vidury tarp fuksų ir kelių erelių, noriu parašyti keletą patarimų iš savo varpinės. Galbūt tai padės nesijausti tokiems vienišiems šiame dideliame pasaulyje.
1. Nepatikėsit, bet kiti vairuotojai – irgi žmonės. Šypsena padeda visose situacijose.
2. Darydami bent kiek abejoti verčiantį manevrą, visada gaudykit akių kontaktą su kitais vairuotojais. Jei jūs vienas kitą matote, pernelyg intymaus kontakto, po kurio reikės nuo asfalto susirinkti veidrodėlius, beveik garantuotai išvengsite.
3. Jei Jums tiesiai iš priekio atvažiuoja automobilis ir piktai į Jus žiūri – Jūs įvažiavote į priešingos krypties eismo juostą, jei Jums pasisekė; arba į vienos eismo krypties (bet ne Jūsų) juostą, jei Jums nepasisekė.
4. Mersas visada teisus.
5. Jei automobilis važiuoja sunkiau nei įprastai, apsidairykit, ar nepalikote užtraukto rankinio stabdžio. Tiesa, su laiku Jūsų automobilis puikiai važiuos ir su rankiniu. Asmeninė patirtis.
6. Jei stabdant slidžiame kelyje stabdis kertasi, neskubėkite į servisą. Tai – ABS sistema. Neatsibostanti tema kiekviename draugų vakarėlyje.
7. Kol nepajusite ratų trajektorijos, pamirškite, ką rašo KET, važiuokite tik antra juosta. Pirmoje juostoje yra daug įvairaus dydžio ir gylio duobių, ir, jei manęs neklausysit, su jomis visomis susipažinsite asmeniškai.
8. Saugokite savo asmeninį gyvenimą. Jei tenka važiuoti viename automobilyje su sugyventiniu, leiskite vairuoti jam, nebent jis toks girtas, kad neatsimena savo vardo.
9. Sykį įsėdote, greičiausiai išlipti iš automobilio ir grįžti į mirtingųjų pasaulį Jūsų jau niekas nebeprivers. Judėjimo trūkumą kompensuokite kokiu nors sportu. Aš savo skausmui priaugau du kilogramus, bet guodžiuosi tuo, kad abu jie – krūtinės srityje.
10. Jei Jūsų automobilis – senas laužas, o naujesniam negalite susitaupyti, nes viską suryja kuras senajam, susiekite pastarąjį su kokiomis nors geromis emocijomis, jei suprantate, apie ką aš.
Sėkmės kelyje!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!