Taigi jeigu Lietuvos kelionių agentūra parduos kelialapį, kuriame numatyta gyventi keturių žvaigždžių viešbutyje, jis nebūtinai toks ir bus: nuvykus į jį, žvaigždutės lyg pasakoj ima nykti ir gali „sutirpti“ iki pusantros. Greta jų paprastas anglų „Bed and breakfast“ atrodo lyg karalienės rezidencija.
Pirmasis kambarys, mūsų gautas „Bella vistoje“, buvo priešais statomą naują viešbutį, kurio darbininkai, anksti rytą atėję į darbą, visu garsu įsijungdavo graudulingą musulmonų muziką ir imdavosi darbo įrankių. Per atostogas ilgiau pamiegoti neleido net nuo triukšmo turėję apsaugoti ausų kamštukai. Vėlai vakare triukšmas sklido iš mūsų viešbučio. Matyt, atsipūtę po dienos karščio darbininkai vėl raitojosi rankoves ir ėmė į rankas grąžtus. Simfonija buvo tokia, jog jautėmės lyg statybų aikštelėje. Skambutis viešbučio priimamojo darbuotojams ramybę suteikė tik dešimčiai minučių. Vėliau, tiesa, šiek tiek tyliau, net ne taip tyliai, kad galėtum ilsėtis, triukšmas vėl tęsėsi. Paryčiui duris trankyti pradėdavo iš pasilinksmino grįžę rusai ir lietuviai, kurie prieš atsisveikindami dar parėkaudavo aptardami svarbiausius dienos įvykius.
Prašymas skirti kitą, ramesnį kambarį sukėlė viešbučio darbuotojų nuostabą. Gavome kitą. Tačiau didesnis ir erdvesnis kambarys tik iš pirmo žvilgsnio atrodė geresnis. Tarsi atsiprašant už netikusį pirmąjį kambarį paliktas vyriausiojo viešbučio vadybininko krepšelis su vaisiais buvo lyg gudriai sumanyta šunybė. Lyg rytietiškose pasakose, kuriose viskas pakeičia naktį, po vidurnakčio už sienos prasidėjo šokiai. Paaiškėjo, kad antrasis kambarys yra greta afrikietiškos diskotekos. Beveik mintinai išmokau kelis kartus skambėjusias Enrigue Iglesias dainas. Nuo triukšmo lovos kone judėjo.
Tąnakt snūstelėti galėjau kelionėje į Luksorą. Prieš išvažiuodama paprašiau pakeisti kambarį. Pažadėjo tai padaryti vos man grįžus. Tačiau, kaip ir pasakose, pažadas nebūtinai reiškia, kad jis bus greitai ištesėtas. Tai lyg laikas, kuris Egipte praranda ribas ir yra išplaunamas. Taigi ir antrą naktį teko praleisti už plonytės sienos, skyrusios mūsų kambarį nuo afrikietiškos diskotekos. Pakeliui į Luksorą dykumoje miegoję beduinai atrodė lyg Dievo mylimi vaikai – jų ramybės niekas netrikdė. Gilus dangus jiems skyrė visas savo žvaigždes...
Įpusėjus kelionės laikui gavome trečią kambarį, kuris beveik galėtų pretenduoti į trijų žvaigždučių europietišką standartą. Tačiau atsipalaiduoti nederėjo. Išvažiuodama turėjau apmokėti sąskaitas už mini bare išgertą mineralinį vandenį ir suvalgytą šokoladą. Kai bandžiau aiškinti, kad šaldytuvo, kuriame sudėtos gėrybės, nebuvau atidariusi, išgirdau atsakymą, jog vos įsikrausčius į kambarį reikėjo suskaičiuoti mini bare buvusias gėrybes ir palyginti jas su aprašu. Apsimelavęs mini barų tvarkytojas, pabėgiojęs po viešbutį, atnešė neva mūsų išgertą tuščio mineralinio vandens butelį. Kai sakiau, kad paskutinis, mano gertas, buvo ne mažas, kaip iš mini baro, o litrinis, pirktas dykumoje prie Luksoro plieskiant 45 laipsnių karščiui, tai nieko nedomino. „Mes pasitikime savo darbuotojais, be to dažnai čia gyvenantys rusai dėl nieko nesiskundžia“, – autoritetingai tvirtino viešbučio priimamojo atstovai.
Viešbučio gyventojų budrumą tikrino ir pliažo prižiūrėtojai. Kartą atėję prie jūros pasigedome rankšluosčių. Prismirdę, milteliais nekvepiantys, dažniausiai neplaunami, tik sudrėkinti ir dėl to drėgni rankšluosčiai buvo įvertinti po 50 Egipto svarų (1 JAV doleris lygus 5,3 Egipto svaro). Kai apie nuo gulto „išgaravusį“ rankšluostį pranešiau viešbučio priimamojo atstovams, jie pareiškė, kad pliaže (kuris, beje, saugomas tvora ir ginkluoto vyriškio) nieko palikti negalima, o praradus rankšluostį, kuris europietiškame 4 žvaigždučių viešbutyje tiktų nebent tik grindims ar langams valyti, tenka patuštinti piniginę.
Didžiausios Lietuvos kelionių agentūros „Novaturas“ atstovai viešbutyje, kuriame gyveno apie keturiasdešimt tautiečių (jie visi netilpo į vieną autobusą, iš oro uosto ir į jį vežė keli), nepasirodė. Lietuvos kelionių agentūrų atstovai už vietines ekskursijas lupa maždaug 25 JAV doleriais daugiau nei vietiniai. Tačiau šie pinigai jiems turbūt pasirodė per maži, kad mūsų viešbutyje sutartu laiku surinkti norinčiųjų keliauti jie neatvyko. Mano sprendimas kelionėje į Luksorą draugauti su vietiniais pasiteisino – pavakare dvi valandas plaukiojome Nilu ir džiaugėmės iš upės sklidusia vėsuma.
Kataloguose reklamuojamu keturių žvaigždių viešbučiu liko nepatenkinti net tik daug keliavę tautiečiai – daugiau kojos į šią šalį nekelti prisiekė ir į pirmą kartą į užsienį išsiruošę Druskininkų, Klaipėdos, Šiaulių gyventojai.
Artimiausiu metu kelionių į užsienį vengs ir pora iš Klaipėdos. Prieš eidami miegoti jie gaudydavo uodus, o vėliau – ir skruzdes su vorais. Uodai buvo gaudomi naktį, vonios kambaryje įjungus šviesą ir sulaukus, kol čia atskris kitokio kraujo ištroškę padarai, nutūps ant sienos ir čia pat bus palydėti pas Abraomą.
Baltus rūbus mėgstanti ponia ne kartą turėjo juos skalbti, nes balkone pastatyti plastikiniai baldai paskutinį kartą buvo valyti tik prieš šiuo metu pasibaigiančio turizmo sezono pradžią. Viešbučio restoranas jai priminė sovietinę valgyklą, papuoštą Spalio revoliucijos šventėms. Nuo vietinio maisto prakiuro kai kurių lietuvių abu galai, todėl mėgautis šilta ir aitria Egipto saule jie galėjo iš balkono...
Jeigu ne pastabi baltus rūbus mėgstanti klaipėdietė, ir man būtų tekę skalbti savuosius. Atėjus valgyti vėliau, pirmiausia reikėdavo nusivalyti kėdes, aptrupintas anksčiau valgiusiųjų, dažniausiai Rusijos atstovų. Jie maisto į lėkštes prisidėdavo tiek, kad virsdavo per kraštus. Vėliau viešbučio darbuotojai, su kuriais radome bendrą kalbą, aiškino, kad jų supratimas apie turistų aptarnavimą ateina iš rusų, kuriems svarbiausia – ne skaniai, bet daug pavalgyti. Be to, aukso gyslą pajutę vietiniai jokių turizmo mokslų nėra išėję, visi jie savamoksliai, mokęsi iš savo patirties. Jiems turbūt dar niekas nesakė, kad atvažiavęs ilsėtis neturi tikslo eiti su padavėju į šokius arba po vidurnakčio „mokytis arabų kalbos“. Vietiniai teigia, kad tokias madas diktuoja gausiai į Egiptą plūstančios ne pirmos jaunystės rusės, kurios vietinius vyrus įsigyja pramogai.
Didžiosios valstybės atstovų pavyzdys įkvėpė ir kai kuriuos mūsų tautiečius. Tie, kurie buvo nusipirkę tik pusryčius ir vakarienę, maistu pietums apsirūpindavo čia pat. Atėję pusryčiauti, jie nuo kitų stalų susirinkdavo popierines servetėles pietums skirtiems sumuštiniams ar bandelėms suvynioti. Todėl ilgiau lovoje padrybsoję ir paskutinę minutę pusryčių atėję poilsiautojai servetėlių nebegaudavo. Buvo ir tokių, kurie apelsinų nuo pusryčių stalo prisikraudavo tiek, kad galėjo prekiauti gatvėje. Maisto, nors buvo daug, norėjosi ne kiekybės, o kokybės. Galbūt dėl to skoniams jautrūs vaikai dažniausiai rinkosi makaronus ir gausius saldumynus. Patuštinti lietuvių pinigines nusiteikę viešbučio darbuotojai rengė vakarėlius, už kuriuos reikėjo mokėti po 15 JAV dolerių. Šokėjos, kaip ir aptarnavimas, tebuvo mėgėjiško lygio.
Viešbutį „Bella vista“ pakrikštijau „Hella vista“ (nuo angliško žodžio Hell – pragaras).
Jeigu ne Hurgados gydytojas Mohamedas, blogiausių pasaulio valstybių sąraše siūlyčiau įrašyti ne Pakistaną, o Egiptą. Lyg tikras Dievo pranašas ir pasiuntinys, Mohamedas gydė bei globojo mus. Tik pamojus jam burtų lazdele atsirasdavo profesionalios pilvo šokėjos, turkiškos kavos virėjai, atsiverdavo tik vietiniams žinomos miesto gatvės, neįtrauktos į turistinius maršrutus.
Jeigu nutarsite pasinaudoti didžiausios kelionių agentūros „Novaturas“ paslaugomis ir užsisakysite keturių žvaigždučių viešbutį „Bella vista“, nebūkite tikri, kad taip ir bus. Žvaigždės gali išnykti kaip miražas...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!