Vis dėlto ta nusikalstamo pasaulio klestėjimo patirtis Panevėžyje neišnyko: pagrindinėje miesto aikštėje po 19 val. sutiksi vos vieną kitą žmogų, skubantį namo. Galvą jis laiko panarinęs arba įtraukęs į pečius tai tarsi duodamas suprasti, kad nenori būti užkalbintas. Kavinės klesti tik savaitgalių ir švenčių dienomis, tačiau į pavakarę visiškai ištuštėja. Pagrindinė panevėžiečių pasivaikščiojimo vieta – prekybos centrai, bet jokiu būdu ne Senvagė, ne Laisvės aikštė ir tikrai ne parkai. Gatvės apšviečiamos taip pat tik išskirtinėmis progomis arba šviečia tik kas antras ar kas trečias žibintas.
Todėl nereikėtų stebėti, kad trečiadienį vos pasklidus gandams, kad Panevėžyje siaučia žudikas-maniakas, klausimas buvo ne „ar tikrai?“, bet „kokį ginklą jis naudoja?“ Du žmones mirtinai užbadęs, o trečiąjį sunkiai sužalojęs smulkutis jaunuolis sužadino visus bebaigiančius užsimiršti panevėžietiškos Čikagos atsiminimus: savo kieme, savo siauroje gatvėje nesi saugus, o miesto policija nėra pajėgi užtikrinti tvarkos. Prisiminta ir daugiau bėdų: neapšviestos gatvės, nepakankamas policijos patruliavimas, ilgai užtrunkantis medžiagos tyrimas.
Gaujų klestėjimo metu panevėžiečiai buvo susitaikę, kad niekas jų neapsaugos, tuo turi pasirūpinti patys: įsigyti ginklą ar vaikams nupirkti dujų balionėlį buvo labai pravartu. Šį kartą parą užtrukusi žudiko medžioklė įvarė paniką miestelėnams, ypač tuo metu, kai policija pasitelkė į pagalbą kariškius ir negalėjo paaiškinti ko reikėtų bijoti, kaip saugotis.
Turėdami patirties apie nusikaltėlių ir policijos glaudžius santykius, net ir paskelbus, kad policijai pavyko sulaikyti žudiką, panevėžiečiai nepatikėjo – vienas su kitu dalinosi abejonėmis, ar tikrai buvo sulaikytas tikrasis kaltininkas. Iš lūpų į lūpas sklindantys gandai, kad žmogus, kuris buvo teistas ne kartą, buvo patekęs į medikų akiratį dėl savo psichinės būklės, buvo nesunkiai sustiprinti ir asmeninėmis patirtimis. Tokiame mažame mieste visi yra arba kaimynai, arba draugai, arba giminės, todėl kalbos apie tai, kad jaunuolis buvo paslaugus ir uolus, buvo klasės seniūnas ir šiaip pasižymėjo kitomis neblogomis savybėmis tik sustiprino miestelėnų nepasitikėjimą policija.
Juo labiau, kad savivaldos institucijos ir teisėsaugininkai negalėjo paaiškinti, kodėl tiek kartų teistas žmogus, nuolat traukiamas iš įvairiausių landynių, galbūt net ir nestabilios psichikos žmogus ne tik yra laisvėje, bet jam netaikomi jokie teisių apribojimai, kurie galėtų bent jau sumažinti tokių žiaurių nusikaltimų tikimybę. Todėl nereikėtų stebėtis, kad į miestą koncertuoti nebeatvyksta net Lietuvos masto žvaigždės, dėl to merdi miesto kultūrinis gyvenimas, juk žmonėms po to reikia pareiti namo – todėl geriau nė nepirkti bilieto. Iš po vakarinių mišių iš bažnyčios žmonės praktiškai tekini bėga– juk baisu, dar kas užpuls, o prie šviesoforo sustojus norisi automobilyje užsirakinti, kad niekas neįšoktų į vidų. Nors imk ir pasiūlyk – tai gal grįžkim prie sovietinių draugovininkų idėjos?
Panašu, kad iš skaudžios nusikaltimų patirties miesto valdžia ir teisėsaugininkai nepasimokė – grąžinus kariuomenę iš gatvių atgal į jų būrius, vėl išjungus nusikaltėlio medžioklei įjungtus miesto žibintus, visuomenei tiesiog konstatuojama – miestas neturi pinigų. Kitais žodžiais tariama: „daugiausiai nusikaltimų padaroma neapšviestose gatvėse, bet nesitikėkite, kad imsimės kokių nors priemonių. Nenorit pakliūti nusikaltėliams į rankas – sėdėkit namie“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!