Užmigo žiemos miegu bitės, o su jomis kartu ir meškos. Galima kiaurą parą trainiotis po miškus ir parkus, šūkalioti, kad visos meškos kvailos ir pan., nes meškų vis tiek nesutiksi. Tikrai jau miega.
Užtat grįžus į miestą krenta į akis tai, kad padaugėjo paukščių-plebėjų. Isteriškai karksi nusenusios varnos, klausydamos pienburnių žvirblių blevyzgų, balandžiai-aborigenai apsimetinėja taikos paukščiais.
Saulė, jeigu ir išlenda, tai trumpam. Ji blyški ir rūškana, todėl primena vienatvės slegiamą moterį, gulančią į lovą su nemylimu ir nemylinčiu vyru, kuris ją po to išvadins frigidiška
Naktį iš po debesų tuščia akiduobe žemyn spokso mėnulis, svetimas ir bergždžias kaip žlugusios viltys. Jis - ne žvaigždė ir kabo ne dėl to, kad kažkam jo reikia, o tam, kad sukeltų potvynius ir varytų iš proto lunatikus, kurie lengvai gali nukristi nuo stogo. Tiesiai ant tavęs, grįžtančio naktį iš miesto.
Štai tokios rudens dekoracijos. Tačiau ne viskas taip beviltiška. Būtent rudenį vyksta didžioji lietuvių tautos šventė - bulviakasis. Nedaug yra žmonių, nedalyvavusių šiame tautinės savimonės rituale, pasibaigiančiame mitologizuotu aktu - iš šviežių bulvių išvirtų cepelinų valgymu.
Cepelinai pelnytai tapo tautiniu mūsų patiekalu. Jie labai skanūs ir turi daug vitaminų. Be to, rudenį galima grybauti, susiremontuoti žiemai rogutes, prisikonservuoti kompoto, o tai yra labai smagu ir linksma.
Grįžus vakare iš darbo, jauku ir gera užsiplikyti arbatos, atsisėsti prie aplyto lango ir atsiduoti laiko tėkmei. Gyvenimas eina į priekį, todėl liūdėti neverta. Netrukus ateis pavasaris, apsidairyti nespėsi. Vėl švies saulė, dabar jau ryški ir linksma kaip suradusi savo antrą pusę moteris, o mėnulis žadins prisiminimus apie pirmuosius negrabius mokyklinius pasibučiavimus turistiniuose žygiuose.
O po to vėl atslinks ruduo - šaltas, šlapias ir niūrus. O po to vėl pavasaris. O po to vėl ruduo. Ir kuo toliau, tuo greičiau suksis ši karuselė. Kol galų gale ateis paskutinis ruduo. Ir karuselė sustos.
Beje, visas šis “vox-populizmas” netektų bent trečdalio savo prasmės ir grožio, jei jo neatskiestume alkoholiu ir metafizika. Taigi metas į barą. Ten šilta ir jauku. Ten ištirpusio mėnulio šešėliais liejasi viskis, gesindamas kasdienybę ir žadindamas vidinį balsą (nemėgstu šito rudo birzgalo, tačiau žanras reikalauja aukų).
Būtent bare lengviausia suprasti, kad žmogus niekada nebūna vienas. Jį visuomet stebi Didysis Buhalteris - Dievas, pildantis kiekvieno žmogaus pelno (nuostolių) ataskaitą bei suvedantis balansą.
Ką apie tai sako Biblija? “Pradžioje buvo žodis”. Kaži, ar nebus tik Dievas moteriškos giminės? Greičiausiai moteriškos, kitaip moterims nereikėtų gimdyti, tas darbas būtų skirtas vyrams. Arba džentelmeniškumas yra velnio “išmislas”, ir su tuo reikia kovoti.
Neveltui moteriškajam pradui suteikta galinga kuriančioji energija. Kokia seniausia profesija Žemėje? Taigi… Jos buvo pirmosios profesionalės ir tuo būdu padėjo pagrindus šiuolaikinei darbo rinkai. Ne mes... O va ta, kur prie baro, įdomu, profesionalė ar tik šiaip graži? Čia metafizika baigiasi.
Moterys! Noriu jums padėkoti, kad padedate išsinarplioti iš pačių kvailiausių samprotavimų pinklių. Būnant su jumis, mąstyti nesinori, ir tai yra labai gerai, nes tai bergždžias reikalas, vis tiek nieko prasmingo nesumąstysi.
Ir nors niekas nesugeba taip išvesti iš kantrybės kaip jūs, visgi kažkokiu tai stebėtinu būdu jūs įprasminate mūsų gyvenimą. Ir jeigu jūsų nebūtų, mes visi būtume senberniais, o mūsų kasdienybė būtų drėgna ir liūdna. Kaip senbernaro akys.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!