Abiem atvejais didžiųjų Vakarų ir Rusijos TV kanalų žurnalistams tai sekėsi puikiai. Jie susikaupę ir tiksliai pranešinėjo kuo išsamesnę informaciją, sukoncentravę it įkaitai visus rezervus išgyvenimui ir savo pareigai. Net pavyko pamiršti, kad Rusijoje nėra nei vienos nepriklausomos televizijos. Žinios truko ne apibrėžtas 15 minučių ar pusvalandį, o tiek, kiek reikėjo, tiek, kiek žurnalistai turėjo informacijos. Ir tada, kada reikėjo. Ir buvo objektyvūs. Tikrai tikrai…Pirmosiomis dienomis… Kol nesibaigė patys teroro aktai, kol neišseko karštųjų įvykių srautas ir viskas aprimo. JAV - tol, kol nepaaiškėjo, kad šiuo momentu daugiau teroro aktų nebus ir gelbėtojai pradėjo traukti iš po griuvėsių pirmąsias aukas bei gesinti Pentagoną, o Maskvoje - kol nuo teatro į ligonines nepajudėjo pirmieji autobusai su nukentėjusiais įkaitais.
O vėl viskas grįžo į savo vėžes: žurnalistika tapo tuo, kuo būną 99 proc. savo gyvavimo laiko - prasidėjo propaganda. Didesnė ar mažesnė, bet propaganda. Pernai rugsėjį CNN buvo apskritai šlykštu ir neįmanoma žiūrėti (ašaringi reportažai prasidedantys besiplaikstančia JAV vėliava ir besibaigiantys stambiu G.W.Busho, užsidėjusio šalmą ir apsuptą gelbėtojų, planu). BBC žaidė subtiliau, iš profesionalių, bet taip pat tendencingų reportažų kaip iš mažyčių mozaikos gabalėlių formuodama nuomonę.
NTV tik pasibaigus teatro šturmui į ekraną vienas po kito lengvą propagandą pradėjo susinervinę už šturmą atsakingi pareigūnai, apie teroristus nevengę atsiliepti ir šlykščiausiais žargoniškais žodžiais. "Operacija pavyko", "su atmorozkais baigta" ir "įkaitai tikrai negalėjo žūti nuo dujų, gydytojas X sakė, kad neatlaikė jų širdys", - kaip pridėjęs į kelnes šeštadienio rytą aiškino Rusijos vidaus reikalų viceministras V.Vasiljevas.
Pasibaigus įkaitų dramai, o kartu ir draudimui neskleisti antičečėniškų nuotaikų, Rusijos televizijas kaip koviniai šunys užplūdo aršūs politikai, spjaudydami šovinistines bei nacionalistines nuotaikas, eteryje iškratydami beviltišką savo sovietinių smegenų turinį. Grąžindami mus į senus laikus, primindami senus metodus, seną požiūrį į žmogų. Senas - per švelnus žodis. Supuvusius, sugedusius, antihumaniškus, antidemokratiškus. "Teroristai - ne žmonės, jie neegzistuoja", - putojosi Rusijos dūmos narys D.Rogozinas. Dabar Rusijos kanalų skleidžiama propaganda primena vis didėjantį sniego kamuolį - jos vis daugiau, vis įvairesnės, visur - naujienose ir publicistikoje. Neilgai trukus sulauksime ir mene, bent jau kine tai tikrai.
Ir dar - apie elementarią žurnalistinę etiką. Tokį aktą, kuriuo kartais sėkmingai manipuliuojama, kuriuo mojuojama po nosimis ir kuris dažnai ignoruojamas. Apie pagarbą mirusio žmogaus kūnui.
Rusijos TV kanalai vienas per kitą rodė vaizdus, nufilmuotus teatro salėje šturmui pasibaigus. Tam, kad visi patikėtų, kad gyvuliai, "atmorozkai" teroristai nebegyvi. Bet ar tikrai vien tik tam? Ar tam nebūtų pakakę parodyti keletą nukautų kūnų? Ar tikrai reikėjo stambiu planu rodyti kruviną masę, tysančią iš nušautųjų galvų ir pilvų, išdarkytus, išklaipytus koridoriuose numestus kūnus, atloštas moterų galvas atmerktomis akimis ir pražiotomis burnomis, kruvinus diržus su sprogmenimis? Vargu, ar tai įbaugins ateities teroristus, o ar turėjo tai matyti visi kiti?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!