Pradėkime viską nuo pradžios. Manau, kad laidos dalyviai buvo naivūs sakydami, jog, paklausus apie Pilėnus, lietuvio galvoje iškyla mintys apie kovas su kryžiuočiais, nes 9 iš 10 visai nieko apie Pilėnus nėra girdėję. Tą gali patvirtinti J. Jankevičiaus vedama laida “Klausimėlis”, kur ir į lengvesnius klausimus neatsakoma, o apie Žalgirio mūšį sakoma, jog tai krepšinio varžybos. Dabar dauguma tautiečių lengviau atsakytų į klausimus apie Holivudo filmus ar aktorius. Taigi apie tautinę savimonę kalbėti dar anksti, nes jos nėra, o jei ir yra, tai nebent akademiniuose sluoksniuose. O juk ją formuoja būtent akademiniai sluoksniai ir valstybės politika. O kaip minėtoji savimonė bus formuojama, tai jau kitas klausimas.
Ugdymo įstaigose turėtų būti skiepijamas sveikas nacionalizmas. Dar kartą pabrėžiu – sveikas. Istoriniai faktai neturi būti iškraipomi, aišku, kiek tai įmanoma padaryti, nes objektyvios istorinės tiesos nėra. Gali būti tik objektyvus istorinis faktas, jog vienoks ar kitoks istorinis įvykis įvyko, o jau jo aiškinimas yra subjektyvus (bet koks interesas duoda subjektyvumo). Tas pats istorinis faktas suinteresuotų šalių gali būti aiškinamas visiškai skirtingai. Ne išimtis ir Žalgirio mūšis.
Su Pilėnais šiek tiek kitaip, nes kita suinteresuota pusė, vokiečių istorikai, kuriems, manau, tai buvo nereikšmingas pilies šturmas, pasibaigęs gynėjų, kurių buvo daugiau nei minima istoriniuose šaltiniuose, masine savižudybe, parašė todėl, kad galbūt metraštį rašęs vienuolis pirmą kartą susidūrė su tokiu reiškiniu kaip masinė savižudybė, nenorint pasiduoti priešui į rankas. Kaip žinoma, krikščionybėje savižudybė laikoma nuodėme ir žmogus turi kantriai iškęsti visus jam Dievo siunčiamus išbandymus. Tačiau lietuviams šis įvykis tikrai nebuvo bereikšmis: reikia prisiminti pokario partizanus ir jų dažnas savižudybes, nenorint pakliūti priešui į rankas, ar jų slapyvardžius, tarp kurių neretai sutinkamas ir Margirio. Tai tikrai tarpukario Lietuvos valstybės politikos įtaka, kuri išaukštino tą Lietuvos istorijos laikotarpį, kada Lietuva buvo ypač stipri, nors Pilėnų gynėjų didvyriškumas tarsi byloja, kad ir tada, Lietuvos galybės laikais, reikėjo tokių drastiškų poelgių. Tai buvo tarsi kvietimas nepasiduoti net sunkiausiomis sąlygomis (juk tada Vilniaus kraštas buvo okupuotas Lenkijos).
Aš sutinku su laidos dalyviais, kad Vytauto, kaip stipraus valdovo, istorinė figūra tarsi užgožė patį Žalgirio mūšį. Tikroji “Žalgiriada”, kaip pareiškė A. Bumblauskas, prasideda tarybiniais laikais: sporto draugijos įkūrimas ir pan. Tačiau pats Žalgirio mūšio laimėjimas yra neatsiejamas nuo slavų tautų pagalbos. Kryžiuočiai sutapatinami su vakarų pasauliu. Tačiau tai nėra faktų iškraipymas, o tiesiog kai kurių faktų hiperbolizavimas. Nejaugi mes nesutiksim, kad tuo laikotarpiu Kryžiuočių ordinas buvo Lietuvos priešas? Lietuva, kaip ir kitos to meto Europos valstybės nuolat kariavo su savo kaimynais, ir tai buvo politika.
Mes kariavome su lenkais ir rusais. Tačiau dabartiniai politikai ir istorikai daro tą pačią klaidą kaip ir tarybiniais ar tarpukario Lietuvos laikais: tautinė savimonė kuriama ne tautiniu, bet politiniu pagrindu. Jie užmiršta polonizaciją, kryžiuočius ir visą kitą Vakarų Europos riteriją, kuri jiems padėjo rengti kryžiaus žygius į Lietuvą, bet puikiai prisimena Gedimino laiškus Popiežiui ir Vakarų Europos amatininkams, čia tarsi įžvelgiamas Lietuvos siekis jau tada “įsilieti” į Europą ir išvedama vos ne tiesioginė tiesė tarp Viduramžių Vakarų Europos ir dabartinės Europos Sąjungos. Tai mažų mažiausiai juokinga.
Nereikia užmiršti ar iškraipyti šių faktų, bet taip pat nereikia ieškoti tiesioginio ryšio su dabartine Lietuva. Viduramžių Lietuva buvo galinga valstybė ir su Vakarų Europa ji norėjo palaikyti glaudžius ryšius tik todėl, kad to reikalavo politinė situacija. Pažangios technologijos atkeliaudavo iš vakarų, nes dabartinė Rusija dar buvo po mongolų totorių jungu ir buvo politiškai silpna, tačiau jau tada Lietuvos valdovai buvo pragmatiški ir neretai ištekindavo savo dukteris už rusų kunigaikščių. Tačiau amžiai bėgo ir situacija keitėsi. Lietuva tapo maža valstybe, įpainiota į didelių kaimynių politinius žaidimus, todėl dėti lygybės ženklą tarp tautinės savimonės ir politikos negalima. Nereikia pamiršti, kad dabartiniai mūsų sąjungininkai turi ir turės politinių tikslų ir kad mes galime tapti tik auka arba jauku, jei tautinė savimonė bus nederamai suformuota.
Kertinis akmuo tautinėje savimonėje turi būti tai, kad mes esame lietuviai su savo kultūra, kalba, mentalitetu ir nereikia savęs priskirti nei Rytams, nei Vakarams ar bandyti vienus istorinius faktus išaukštinti, o kitus iškraipyti ar pakeisti. Todėl būkime lietuviai, kurie nėra nei geresni, nei blogesni už kitas tautas, bet yra unikalūs.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!