Švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyriausiosios specialistės Leokadijos Kasperavičienės atsakymas į DELFI klausimą - kodėl buvo nutarta pailginti mokslo metus ir ar pasiteisino trijų savaičių nepamokinė veikla, 2007 m. gegužė 31 d. Tai va, mylimi mūsų vaikučiai, pasirodo dar turim idėjų ...
Tai kiek gi vaikas turi dirbti per dieną .
Dvylikos valandų jau neužtenka, o kiek tada reikia. Kada jam rasti laiko tiesiog sau, savo pomėgiams, savęs išreiškimui, savo vaikystei, pagaliau vaikiškam klydimui ir išdaigoms. Kas jie - vergai, robotai, bedvasiai amorfiniai kūnai? Stebimės, kodėl mūsų vaikai pavargę, pikti ir be ugnelės, kodėl vis dažniau ir dažniau atsipalaiduoja kaip mes - alkoholiu, narkotikais. Jų darbo krūvis jau didesnis nei mūsų. Mes pirma įvarom vaikus į kampą, užkraunam jiems nepakeliamą naštą, o kai jie patrūksta, stebimės ir susirūpinusiais veidais kuriame aibes organizacijų, imituojančių pagalbą.
Žinoma, daugelis šių organizacijų nereikalingos. Jos - mūsų gyvenimo sąlygų pasekmių rezultatas. Sudarykime sąlygas patiems auginti, auklėti savo vaikus ir nereikės visų šių organizacijų su visa jų darbo ir rūpesčio imitacija. Kovojant su pasekmėmis, priežasčių nepašalinsim.
O gal turėdami per daug laisvo laiko mūsų vaikai valkataus ir darys nusikaltimus? O Jūs pats(i) ar darote nusikaltimus tada, kai turite daugiau laisvo laiko? Pagal šią logiką mus visus reikėtų laikyti rezervatuose ir išleisti tik trumpam ir su priežiūra.
Garbūs ponai ir ponios iš tos pačios ministerijos darbe prabūna 8 valandas. Kiek dirba - atskira tema. O kiek turi dirbti per diena mūsų vaikai. Ar ponios iš ministerijos savo vaikų neturi, ar jos nemato mokymosi sistemos absurdiškumo? Nemanau. Ir žino, ir mato, ir nori, bet gaunasi kaip visada. Neskatinam vaikų mąstyti, siekti, analizuoti, o toliau kepam senstančios ir niekam nereikalingos informacijos kaupiklius. Bet kaupimui yra bibliotekos, kompiuteriai.
Žinoma, kūrybai nėra ribų. Galima sugalvoti, kad vaikai dar nepakankamai žino apie politinę ir ekonominę situacija Dzendzibavėje....Dar padidinti vaikų darbo krūvį. Parašyti gražių ataskaitų, programų, sukurti papildomus etatus. Bet nuo to mūsų atžalos netaps labiau mastančios ir kūrybiškesnės.
Mokytojas - reiškia mokyti, bet ar šiandien jis moko.
Jis neturi tam laiko. Jis neturi galimybių ir elementarių sąlygų. Jis vos spėja rašyt ataskaitas, pildyti begales nereikalingų popierių ir berti į vaikų galveles vis didėjantį betikslės informacijos srautą.
Papildomai, mes jam delegavom dar ir kitų pareigų. Jis jau tapo motina, tėvu, auklėtoju, policininku, psichologu, užklasinės veiklos organizatorium. Privertėm jį rinkti teisėtas ir neteisėtas rinkliavas, remontuoti klases ir tualetus, žemintis ir rausti prieš ištariant,- aš mokytojas.
Kada gi mokytojui mokyti mūsų atžalas ir kokių tiesų? Jam ir pačiam koktu nuo betikslės informacijos kimšimo. Nuo buko testų rašymo, besaikio kalimo, einamų temų beprasmiškumo, kurių daugelis neskatina mąstymo, kūrybiškumo, neturi jokios išliekamosios vertės, neįtakoja ir neformuoja mūsų mažųjų išminčių.
Mokymosi programas perkrovėme ir apsunkinome. Vidurinėje mokykloje jau mokome aukštosios mokyklos atskirų dalių kurso. Pralenkėme Europos sąjungą. Mūsų emigrantų vaikai, išvykę svetur, perkeliami į aukštesnes klases. Australijoje vaikai iki penktos klasės žaidžia, ugdydami mastymą ir kūrybiškumą, bet tai netrukdo jiems vėliau sėkmingai studijuoti savo ir Didžiosios Britanijos aukštosiose mokyklose. Mes persistengiame ir prieiname iki absurdo! Visų dalykų greitai mokysime tik sustiprintai. Stojamųjų į aukštąsias mokyklas egzaminų užduotis formuluojame taip, kad baigęs nesustiprintą vidurinės mokymosi programą, moksleivis jų nesupranta, arba nėra mokęsis.
Sustiprintai mokytis turėtų tik ypatingai gabūs vaikai. Jie savo neveikimu, išskirtinumu trukdo visai klasei, o kartu ir nevisaverčiai vysto savo pačių gebėjimus. Ypatingai gabių vaikų nėra tiek daug. Jie kitokie, labiau pažeidžiami. Juos turime branginti. Juos nesunku atrinkti specialia atrankos programa, mokyti pagal specialią - sustiprintą programą, atitinkančią jų galimybes. Tačiau ar reikia visus mūsų vaikus mokyti pagal sustiprintą programą. Pagal kokią programą tada mokyti ypatingai gabius?
Dar vienas įdomus išradimas - profilinis auklėjimas.
Tai elementari paprastų mirtingųjų diskriminacija. Šiandieniniam elitui nereikia mūsų vaikų - kūrėjų. Kūrėjais bus jų atžalos, o mūsų vaikai – lai būna neišprusę prasčiokai, aptarnaujantys valdantįjį elitą. Kuo didesnis procentas paprastų, dar nesusiformavusių vaikų bus nukreiptas jau mokyklos suole ir negaus bendrojo vidurinio išsilavinimo, tuo lengviau taps pilka lengvai valdoma mase. Dar žadame įvesti visuotinai mokamą aukštąjį mokslą. Atsiras dar vienas barjeras gauti išsilavinimą žemesnes pajamas gaunančiam visuomenės sluoksniui. Panašu, kad ir diskusijos apie aukštojo mokslo reformą baigsis tik visuotinai mokamu mokslu, viena iš labiau mylimų aukštųjų mokyklų taps elitinė - brangesnė...ir viskas.
Ar tikrai bendrasis vidurinis išsilavinimas mokykloje prastesnis už profilinį?
Sutinku, ne visi vaikai vienodai gabūs. Šaliai reikia darbininkų. Tačiau iki šiol galvojau, kad mokykla neruošia nei stalių, nei santechnikų, nei advokatų, galvojau, kad ugdo ir atskleidžia jaunas asmenybes, moko mąstyti, vertinti, kurti.
Mokykloje yra visokių vaikų. Tačiau priežasčių, kodėl jie tokie - yra begalės. Vaikai – kaip ir mes. Ir priežastys mūsų visų tapimo ir buvimo tokiais – yra panašios. Jie mūsų atspindys, bet tai jau kita tema, kaip ir klausimo, o ką daryti.
Skaudu, kad šiandien asmenybės nereikalingos. Reikalingi vartotojai ir nemastantys balsuotojai, o toliau... Jie ir vėl, mūsų vardu, žinoma dėl mūsų,....nuspręs patys.
Sakysit, kad visuomet taip buvo. Taip buvo, bet buvo tiek, kiek patys visuomenės nariai leido. O kiek leisime mes? Kada skaitysim, kad jau gana? Kada norėsim turėt ir teises, o ne vien tik pareigas?
O kurgi mūsų vaikai... Jų nėra... jie ir toliau vieni prieš mūsų elitinius dėdes ir tetas. Jie vieni, nes mes taip pat esam įsukti į šį nesmagios kasdienybės ratą. Mums ir patiems nesaldu nuo šių dėdžių ir tetų, o čia dar tie vaikai... pasirodo ir jiems jau reikia pagalbos.
Padėsim - padidinsim krūvį... kad neužduotų nepatogių klausimų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!