Taigi Jasmin turi grieko vertą vaikiną – šiek tiek buką mano skoniui – bet vis viena gražų ir atidų. Jasmin taip pat turi Rafaelį – labai labai LABAI turtingą vyrą, kuris viską žino apie jos vaikiną, apie jos varganą gyvenimą ir norą padėti mamai. Rafaelis nieko nereikalauja, tik retos kompanijos ir reto sekso. Kadangi Rafaelio pajėgumai ginčytini, o penis yra jaunos morkelės dydžio, Jasmin per daug nedirba.
Kita vertus, kaip man buvo aiškiai pasakyta – “girl has to do what she has to do”. Ir kas įdomiausia, aš pradedu jas suprasti. Sakau “jas” – nes jų daug. Bet iki to prieisime…
Prieš porą savaičių buvau įvertinta ir pakviesta į vieną prabangiausių Londono members klubų – „Tramp“. Krūva jaunuolių su rusiškomis pavardėmis šoko ant stalų, o apie juos išsirikiavę stovėjo juodaodžiai spintos dydžio ypač gerbiami asmeninės saugos darbuotojai.
Prie kitų staliukų tupėjo išvykėlių iš tolimųjų rytų atžalos su jaunomis mergaitėmis iš Rytų, tik Europos. Klube „Tramp“, kuris yra vienas seniausių Londono privačių ir sunkiausiai patenkamų klubų, nemačiau nė vieno, kurio seneliai kildintų save iš senosios gerosios Anglijos. Vienintelis dalykas, kuris aiškiai krito į akis: nė viena mergina (išskyrus jaunąsias ale Abramovičiaus atžalas) nepateko į klubą dėl to, jog turi jame staliuką. Visos jos buvo, nes kažkas jas atsivedė. Ir tas parvedimas karvės į melžyklą labai akivaizdus – abipusiai. Vieni pasitenkina žaviais veidais – kiti storomis piniginėmis ir kartkartėmis pasitaikančiu atidirbinėjimu už tai.
Jasmin draugė Karolina išdėstė viską paprastai: mano “supportas” nukirto mano mėnesines įplaukas iki trijų tūkstančių per mėnesį. Kiaulė, o jis man juk mašiną žadėjo ir tie „Burbery“ kailiniai, kuriuos jis atsiuntė neatpirks man mašinos. Margo, man reikia naujo „supporto“, gal žinai ką?” Pasijutau nepakankamai civilizuota, kai pasakiau, jog nelabai. “Hmm”, - numykė Karolina, - “tu sergi?” “Neeeeeee”, - numykiau. „Tai kodėl neturi „supporto“?
Pakankamai įdomus yra ne klausimas, o tai kaip jis buvo išreikštas. Aiški nuostaba ir moralizavimo nuojauta. Žodžiu, paaiškinau, kad aš nauja čia, ir dar nieko nesuprantu. Man buvo atsakyta, kad turėčiau daugiau šypsotis ir viskas bus gerai – mano veidelis gražus ir figūra nieko.
Kažkuria prasme tai primena Viktorijos laikus. Tik turgus buvo aiškesnins – patinka – vesk. Dabar gyvenimas teka spragtelėjimo tempu. Turi laiko iki pirmų raukšlių (arba tų, kurių nebepaslėps „Chanel“).
„Tramp“ aš susipažinau su vaikinu. Ir nors kraupiai bijojau ir per visą vakarą išgėriau tik dvi vyno taures (daug mažiau nei besimokant nauja temą universitetui), jis man patiko. Be to, jis manęs nepirko – matyt dėl mano isteriško pareiškimo, kad esu neįperkama. Mes susitikom pietų.. Tada vakarienės.. Tada nuejom į klubą.. Tada jis mane pakvietė kartu su juo važiuoti i Braziliją…
Ir aš suvokiau, kad net nenorėdama aš tapau viena merginų, kurios “mėgaujasi gyvenimu”. Tai nesunku – garbės žodis, nesunku. Ir maniau, kad permiegoti su vyru, kuris man toks geras ir atidus irgi bus nesunku...
Po trijų savaičių aš vėmiau klubo tualete „Amika“. Man buvo bloga, kai suvokiau, kad auklėjimas auksinio narvelio sąlygomis į mano galvą įgrūdo nepakenčiamą dalyką, kuris man tikriausiai neleis mėgautis gyvenimu taip, kaip tom merginom – man buvo šlykštu – iš manęs ką tik paprašė “užmokesčio”. Visą likusią naktį gėriau raudoną vyną pas savo pusseserę – labai norėjosi namų.
Daugiau su juo nesimačiau. Bilieto į Braziliją nepaėmiau.
Oi, pamiršau pasakyti – susipažinau su vietiniu lordu, kuris norėtų, kad aš tvarkyčiau jo dokumentaciją po paskaitų. Hmmmm..?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!