Ne paslaptis, kad atranką organizuoja žmonės, kurie nemėgsta „Eurovizijoje“ vyraujančios muzikos, daugių daugiausia yra skeptiški jos atžvilgiu. Tai tiesiogiai ar netiesiogiai veikia ir konkurso eigą, ir jo rezultatus.
Nors daug kur skelbiama „Eurovizijos“ konkursų statistika, vis dėlto Lietuvoje ypač roko ir undergroundo muzikos atstovai, priešiškai nusiteikę „Eurovizijoje“ dominuojančių muzikinių stilių atžvilgiu, bando formuoti visuomenės nuomonę, kad šis konkursas tėra kamerinis banalios muzikos renginys.
Tačiau faktai kalba ką kita: konkursas rengiamas jau 50 metų, jame dalyvauja daugiau kaip 40 šalių, jį įvairiais duomenimis jį žiūri iki trečdalio Europos gyventojų, pernai vien pusfinalyje ir finale balsavo apie 6,4 milijono žmonių, pagal žiūrovų auditoriją „Euroviziją“ lenkia tik pasaulio futbolo čempionatas ir Olimpiada. Tad oponentų pastangos ignoruoti šiuos faktus labiau panėši į bandymą apkaltinti kitą, šiuo atveju – konkursą, kad jo niekaip nepasiseka laimėti pačiam arba kad savo muzikos stiliumi negali į jį pretenduoti.
Tad viena priežasčių, dėl kurių aplink „Euroviziją“ verda tiek nesveikų aistrų, yra ta, kad Lietuvoje praktiškai neorganizuojama konkursų jauniems atlikėjams ir kitų pop muzikos žanrų atstovams. Dėl tokių konkursų stygiaus eurovizinę atranką išnaudoja ir tos grupės bei atlikėjai, kurie neturėtų ten dalyvauti: kai nerandama kitų būdų pasirodyti plačiajai publikai, braunamasi į šį konkursą.
Turbūt ne man vienai krinta į akis paradoksali situacija, kai, viena vertus, teigiama, kad „Eurovizija“ yra (niekingas) popsinių dainų konkursas, nevertas dėmesio, kita vertus, į jį žūtbūt veržiamasi. Tačiau kokie bebūtų norai paversti „Euroviziją“ universalia arena visiems Lietuvos dainininkams pasirodyti, reikia vieną kartą atvirai pasakyti, kad „Eurovizija“ nėra nei folkloro festivalis, nei būdas undergroundo grupėms išlįsti iš pogrindžio, nei roko ar dainuojamosios poezijos festivalis.
Manau, šią problemą padėtų išspręsti bent pora naujų konkursų – San Remo konkurso lietuviškasis analogas, kuris atgaivintų pop dainą kaip žanrą, taip pat roko muzikos konkursai- festivaliai, kurių laimėtojai kaip prizą gautų galimybę išplaukti į tarptautinius vandenis.
O „Eurovizijos“ konkurso organizatoriams vertėtų paklausti savęs: ar savo rogėse sėdi? Galbūt Lietuvoje yra žmonių, kuriems šis konkursas arčiau širdies, todėl jie jį organizuotų atsakingiau? Iš visų organizacinių trūkumų vienu svarbiausių laikyčiau netinkamas komisijas, kurios kiekvienais metais kelia daug bereikalingų aistrų, smukdo konkurso prestižą, ir netgi - kaip šiemet – atgraso daugelį žinomų atlikėjų.
Komisija turi būti kompetentinga ir tolerantiška, kelianti visų konkurse dalyvaujančiųjų pagarbą ir pasitikėjimą. To nei apie ankstesnes, nei ypač apie šiemetinę komisiją pasakyti negalima. Viena vertus, neaiškūs principai, pagal kuriuos ji sudaroma. Atrodo, kad tų principų apskritai nesama: į komisiją priimama remiantis „draugo“ teise, kviečiami vieno muzikinio skonio, įtinkančio atrankos organizatoriams J.Vilimui bei D.Užkuraičiui, atstovai, t.y. daugiausiai tie, kurie pasisako už roko muziką, ir yra priešiškai nusiteikę kitų stilių atžvilgiu (bene ryškiausi pavyzdžiai būtų pernykštis ekspertas A. Višinskis, A.Kaušpėdas, P.Meškėla, tas pats D.Užkuraitis, LT United nariai, etnomuzikolė Z.Kelmickaitė – juk tai ne „Skamba skamba kankliai“ festivalis).
Precedento neturintis atvejis, kai komisijoje sėdi žmogus, kurio prodiusuojama dalyvė dalyvauja konkurse (Samas – Augustė).
Nenormalu, kad į komisiją patenka žmonės, kurių sceninė patirtis ir muzikinis išsilavinimas mažesni už vertinamųjų. Ypač glumino šių metų komisijos šališkumas, arogancija, elementaraus mandagumo stoka ir – svarbiausia – nekompetencija. Tikrinamas atlikėjų intelektas ir lojalumas Lietuvai, kai komisija turėtų vertinti tik jų muziką ir šou. To kitaip nei pasityčiojimu iš kiekvieno atlikėjo, nežiūrint kokia jo sceninė patirtis ir sugebėjimai, nepavadinsi.
Atrankos komisijoje turi būti žmonės, kurie prijaučia „Eurovizijos“ konkursui ir jo neniekina, žmonės, tolerantiški įvairiems popmuzikos stiliams. Komisija turi būti kompetentinga įvertinti vokalinius duomenis, sceninę kultūrą, interpretaciją, šou, iš esmės tokia, kad jos silpniausias narys būtų stipresnis ar bent toks pat kaip stipriausias atrankos dalyvis. Nesu šių sferų atstovė, tad man sunku būtų pasiūlyti tinkamus kandidatus. Manau, geriausiai tai galėtų padaryti patys popmuzikos atlikėjai, gerai išmanantys savo virtuvę.
Tačiau siūlau keletą pavardžių, kurios galėtų inspiruoti tolesnes diskusijas: muzikologą T.Bakučionį, Klaipėdos universiteto docentą S.Janušką, džiazo mokytoją A.Noviką, profesorių E.Kaniavą, „Žuvėdros“ vadovę S.Idzelevičienę, režisierių R.Kaubrį ar A.Giniotį, galbūt kokį nors ne itin arogantišką platesnio akiračio dizainerį. Manau, kad komisijoje neturi būti prodiuserių: tokioje mažoje šalyje būtų sunku išvengti interesų konflikto. Komisijos garbės pirmininku siūlyčiau latvį R.Paulą arba vokietį R.Siegelį.
Galutinis balsavimas kaip ir iki šiol turėtų būti paliktas žiūrovams. O komisija savo nuomonę turėtų išreikšti slaptu balsavimu tiesioginės transliacijos metu, stebint žiūrovams. Jos verdiktas paskelbiamas pasibaigus finaliniam balsavimui. Nenormalia pavadinčiau šiemetinę situaciją, kai komisijos narys prieš galutinį balsavimą iš anksto pasako komisijos nuomonę.
Siūlau visiems žinomiems Lietuvos atlikėjams rasti laiko susėsti kartu, persvarstyti konkurso organizavimo principus ir teikti savo pasiūlymus LRT dėl jų pakeitimo. Suprantu, kad galima atvesti kupranugarį prie vandens, bet negalima priversti jo gerti... Tačiau ..šiemet verkia Rūta (aš balsavau už „4fun“), šiemet jūs šypsotės iš jos ašarų. Bet prisiminkite, kam skambina varpai... Kitąmet tai gali būti jūsų ašaros.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!