Ačiū Dievui, šį rudenį toks tėra vienas ir vėl „nepakartojamas“ „Kelias į žvaigždes“ tik šį kartą antrasis, atrodo, tai tampa panašu į kažkokį televizijos serialą. Tik realybės šou pranašesnis: ašaros tikros, kaip ir ambicijos.

Ar mes tapome tokie vargšai, žmonės be jokios savigarbos, kad daugiau niekas nerūpi tik tapti žvaigžde mūsų mažoje Lietuvėlėje?

Prisipažinkime, turime tik vieną kitą tikrą žvaigždę Lietuvoje, ir tikrai nė viena nėra pagaminta televizijos šou.

Pirmiausia, tokia gamyba kelia juoką, nes, atrodo, televizijos prodiuseriai nesupranta, o gal nenori suprasti, kad žvaigžde reikia gimti, o talento, kurio nėra, tikrai nepagaminsi.

Tikrai sunku žiūrėti į koncertus, kuriuose dalyvauja neva būsimos žvaigždės. Pirmiausia sunku pačioje scenoje įžvelgti kokią nors „žvaigždišką“ atmosferą, viskas atrodo pigiai ir be jokios dvasios, kuri tiesiog būtina scenai, siekiant sukurti ypatingą nuotaiką. Suprantama, siekiama geriausio už minimalią kainą, tačiau rezultatas netenkina.

Galiausiai, apžvelgus scenos skurdumą, išeina ir žvaigždės, jos tikrai nežiba pasitikėjimu savimi, kuris tiesiog būtinas atlikėjui, kad šis išėjęs užvaldytų publiką, ir negalėtum nuo jo atplėšti akių.

Žvaigždutės tiesiog stovi scenoje ir atlieka tai, ko iš jų tikisi šou rengėjai: padainuoti taip ar anaip, pajudėti ten ar ten, ir viskas, nebelieka jokio spontaniškumo atlikimo metu, jokios asmenybės nei atlikime, nei atliekamame kūrinyje, išpildoma tai, kas įsakyta.

Žvaigždūnai, kaip jūs galite daryti tai, ko patys nesugalvojate, kuo netikite ar ko nekūrėte? Tampama lėlėmis, kurias už virvučių tampo prodiuseriai.

Muzika - tai menas, išraiškos priemonė, tačiau tame „svajonių fabrike“ jie savęs neišreiškia, o tai jau nusikaltimas bet kokiam menui.

Apie dainas iš viso sunku pasakyti ką nors teigiamo. Didžioji dalis perdainuota, kitų autorių kūryba, suprantama, tai, kas išbandyta, tai, kas žinoma ir jau buvo populiaru, „kabina“ vartotojiškos visuomenės žiūrovą ir nepilnametes mergaites.

Prodiuseriams tereikia, kad išpirktų kompaktines plokšteles ar užsakytų daugiau reklamos. Jei jau „gaminate“ „žvaigždes“, tai bent leiskite joms atsiskleisti.

Graži reklama, jog iš esmės atstovaujami visi muzikos stiliai, bet tikrai repas taip neskamba, kaip jis pateikiamas „Kelyje į žvaigždes-2“, o koks rokas atliekamas su fonograma ir be gyvos grupės, tikras nusikaltimas rokui.

Sunku pasakyti, kiek tų atlikėjų moka groti, geras atlikėjas visada moka groti kažkokiu instrumentu, norėtųsi pamatyti.

Bendrai žvelgiant, atrodo, kad didžiausia šou žvaigždė yra Arūnas Valinskas, ir tai yra jo asmeninis šou.

Rengėjams reikėtų pamatyti tikrus žvaigždžių koncertus ir pasimokyti iš geriausiųjų, na, pažiūrėti nors vieną „U2“ koncertą, o pats pasakymas „šou“ iškart parodo, jog orientuojamasi ne į muziką, bet į intrigas ir pigų skonį.

O dėl grojimo vestuvėse, na, nežinau, tik Lietuvos žvaigždės vestuvėse tegalėtų groti.

Dalyviams reikėtų pasakyti, kad nesmerkiu jų, jie šaunūs žmonės, o kai kurie tikrai gabūs muzikantai ar dainininkai, turintys perspektyvas, tik neišduokite dėl šou to, ką iš tikro darote, savo idėjų, ar savo grupių draugų vien tam, kad taptumėte vienadiene žvaigžde.

Kokia gi „žvaigždė“ yra Andrius Rimiškis?

Let the music live!!!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!