O dalis jaunų Lietuvos žmonių vis tik gyvena. Vėlgi skubu patikinti, kas aš ne apie seksą – čia jau kaip kam pasiseka. Tačiau muzikinių žurnalų mūsų keistoje žiniasklaidos rinkoje tikrai ne perteklius. O kalbant visai tiksliai, jų lygiai... 0. Sekso terminais – tikrai ne medaus mėnuo. Veikiau jau totalus visuotinis susilaikymas.
Be abejo, žurnalų jaunimui turime. Yra panelėms (visa krūva ir vienas už kitą paikesnių), yra to paties sekso laukiantiems-nesulaukiantiems paaugliams, kompiuterių mylėtojams, kompiuterinių žaidimų mėgėjams, ir t.t.
O štai melomanams galima pasiūlyti nebent pasinerti į nelietuviško interneto platybes. Arba tiesiog pasirinkti skaistų susilaikymą nuo santykių su muzikinio pasaulio informacija.
Įmanoma gauti tik dozę pseudoinformacijos apie tai, kad „Natalija iš vienos grupės pati pasigamino akį rėžiantį sijoną“ (atleiskit, bet tokias žinutes geros muzikos gerbėjas galėtų prilyginti nebent sadomazochistiniam lytiniam aktui).
Ir visa tai tęsiasi jau daug metų. Nuo to laiko, kai nustojo egzistuoti muzikinis žurnalas „Ausis“.
Klausimai: ar Lietuvoje nėra žmonių, kurie domisi muzika ir jos virtuve? Ar nėra jaunimo, kuris norėtų mėgstamus atlikėjus ne tik išgirsti, bet ir apie juos sužinoti? Ar melomanas, ieškodamas kokybiškos informacijos, ir toliau turės prenumeruotis „Rolling Stone“?
Palieku šiuos klausimus atvirus. O kol kas visi geros muzikos gerbėjai toliau draugiškai tęskime abstinenciją. Nors ir ne nuo sekso, bet vis tiek truputį liūdna...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
