Vieni krepšinį vadina antrąja Lietuvos religija, o pergalių metais – ir pirmąja, kiti šią sporto šaką ir jos žvaigždes gerbia kaip civilizuotos kovos priemonę, padėjusią lietuviams neprarasti savigarbos sovietinės priespaudos metais, kai Kauno „Žalgirio“ penketukas guldydavo ant menčių Maskvos komandą ir Lietuvos pergalėmis paversdavo net savo pralaimėjimus.

O pirmosios atgavusios Nepriklausomybę Lietuvos pergalės Olimpiadose? Tas 1992-ųjų džiaugsmas, kai pirmuosius žingsnius žengiančios nepriklausomos Lietuvos atstovai susikibę rankomis vienu žingsniu žengė ant bronza tviskančios olimpinės pakylos? Mes visi tuo momentu žengėme tą patį žingsnį – į pasitikėjimą, į savigarbą, į džiaugsmo šventę. Ir visi tada sutiko – mūsų krepšininkai yra dievai, šaunuoliai, tikri vyrai ir tikri milžinai.

Be abejonės, Lietuva per daugelį metų turėjo, turi ir turės įvairiausių sporto šakų žvaigždžių, tačiau krepšinis – visada bus religija, o krepšininkai – žmonės, kuriems tauta už pergales atleis daug, o jų pralaimėjimus priims kaip didžiausią asmeninę nesėkmę.

Pirmieji krepšinio emigrantai

Ilgą laiką gabiausiems mūsų šalies krepšininkams buvo vienintelis karjeros kelias – į Rytus, į Sovietų Sąjungos klubus arba rinktinę. Berods 1988 metais Sovietų Sąjungai Seulo olimpinių žaidynių finale įveikti Jungtinių Amerikos Valstijų komandą ir iškovoti auksą, padėjo net keturi lietuviai ir vienas Latvijos krepšininkas.

Tik prasidėjus vadinamai „perestroikai“ ir ėmus pamažu byrėti Sovietų Sąjungai, kai kuriems Lietuvos krepšininkams pavyko patekti į krepšinio Meką – NBA. Pirmasis ten išvyko Šarūnas Marčiulionis, kuris 1987 metais pakviestas į „Golden State Wariors“, šioje komandoje žaidė nuo 1989 metų. Lietuvos ir Pasaulio krepšinio legendą Arvydą Sabonį NBA kvietė dar anksčiau – 1986 metais, tačiau dėl politinių aplinkybių jis tuomet negalėjo išvykti už Atlanto ir Portlando „Trail Blazers“ komandoje šis aukštaūgis žaidė septynis sezonus nuo 1995 metų. Prieš tai, išvykęs iš „Žalgirio“, keletą metų Sabonis žaidė Ispanijos klubuose.

Šiais dviem krepšininkais Lietuva tuomet ypač didžiavosi. Pasitaikydavo net kuriozų – visuomenėje buvo rimtai svarstomas pasiūlymas, jog Šarūno Marčiulionio NBA uždirbtus pinigus reikėtų naudoti Lietuvos reikmėms, nes šis krepšininkas – visos tautos nuosavybė. Absurdas, žinoma, tačiau tai puikus pavyzdys, parodantis, kaip lietuviai susigyvena su savo krepšinio žvaigždėmis ir kaip laiko juos neatskiriama savo dalimi.

Vėliau išvykti žaisti į kitos valstybės klubus tapdavo vis paprasčiau ir pasitaikydavo metų, kai šalies klubuose legionierių žaisdavo tiek pat, kiek lietuvių tuo metu garsindavo Lietuvos garbę ir atstovaudavo kitų kraštų klubams. Lietuviai krepšininkai išvykdavo dirbti į kitas šalis, taip, kaip dabar išvyksta nemaža dalis tautiečių. Visame pasaulyje sportininkai migruoja ir stengiasi savo gabumus, jėgas bei sveikatą parduoti kuo brangiau, nes jiems kaip niekam kitam per trumpą laiką tenka susikrauti kapitalą visam likusiam ilgam gyvenimui. Ir neretai pamatyti visas savo šalies žvaigždes vienoje komandoje sporto gerbėjai gali tik tuomet, kai olimpiados ar čempionatai suburią po visą pasaulį išsibarsčiusius tautiečius po gimtinės vėliava. Taip, kaip lietuviai visame pasaulyje susiburia po savo šalies vėliava per šventes, per atmintinas dienas ar tiesiog tada, kai pritrūksta lietuviškos aplinkos ir kalbos.

Pasaulio čempionatas? Atleiskite – įsirenginėju būstą

Daug metų iki šiol būdavome tikri, kad suformuoti Lietuvos krepšinio rinktinę iš pačių geriausių tautos krepšininkų nėra problema. Lietuvos rinktinė – šventas dalykas. Prieš dešimtmetį sportininkai šalies garbę gynė traumuoti, ligoti ir visiškai negalvodami apie savo piniginės storį. Tačiau pastarieji metai parodė ką kita – Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje be jokios abejonės žaidžia geri krepšininkai ir be abejo – patys geriausi žmonės.

Tačiau pripažinti autoritetai, kurių vardai garsiai skamba sporto pasaulyje vis dažniau atsisako garbės atstovauti šalies rinktinei. Jau praėjusiais metais rinktinėje žaidė vos 4 krepšininkai, 2003-iaisiais tapę Europos čempionais. Kai kurie sportininkai apskritai nemato reikalo prakaituoti ir žaisti už šalį, kuri juos išmokė krepšinio abėcėlės ir kurios dėka jie tapo turtingi bei žinomi visame pasaulyje. Vykti į pasaulio čempionatą Japonijoje atsisakęs Šarūnas Jasikevičius šalies vyrų rinktinėje nežaidžia jau antrą vasarą. Prieš metus įžaidėją kankino nuovargis, šiemet atstovauti Lietuvai jam sutrukdė vestuvės. Žydrūnas Ilgauskas mielai atvyksta į Lietuvą paatostogauti ir parodyti savo tėvynę žmonai amerikietei. Įdomu, kodėl, jeigu tai nėra ta šalis, už kurią norėtųsi pakovoti?

Rimantas Kaukėnas ignoruoja kvietimus atvykti į rinktinę. Prieš metus krepšininkas nacionalinę komandą iškeitė į vestuves, o šiemet nusprendė daugiau laiko skirti šeimai. Likus mėnesiui iki pasaulio čempionato nevykti į Japoniją apsisprendė Ramūnas Šiškauskas. Prieš tris savaites dvejų metų sutartį su Atėnų „Panathinaikos" ekipa pasirašęs puolėjas nori pailsėti po sunkaus Italijos krepšinio čempionato. Vienintelis, kurio neatvykimą į rinktinę galima suprasti, yra Vidas Ginevičius. Prieš keletą mėnesių jauna gynėjo šeima išgyveno skaudų likimo smūgį – pirmagimio sūnaus netektį.

Paprašytas pasvarstyti, ką pasiektų komanda, jeigu jai atstovautų visi stipriausieji žaidėjai, tarp jų - ir Šarūnas Jasikevičius su Žydrūnu Ilgausku, rinktinės treneris Antanas Sireika atsakė, kad jam labiau priimtina realybė, todėl pirmiausiai kalba apie tuos, kurie rengiasi planetos pirmenybėms. Darbo sąlygos – nelengvos, bet pavargusių ir inkščiančių tarp jų nėra.

„Senoji gvardija“ nebesupranta jaunimo

Už bronzą 2000 m. Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse visai ekipai atiteko 1,8 milijono litų. Truputį mažesnė suma buvo sumokėta už 2003-ųjų Europos čempionų titulą Švedijoje. Nors lietuviai pernai neapgynė stipriausios žemyno komandos vardo, tačiau iškovojo kelialapį į Pasaulio pirmenybes. Už tai komanda iš rinktinės rėmimo fondo gavo 330 tūkst. litų. O 1992 metais Barselonos olimpinėse žaidynėse trečiąją vietą iškovojusi visa Lietuvos rinktinė išsidalijo juokingai mažą sumą – 5 tūkst. dolerių.

Daugelio Lietuvos pergalių režisieriaus, Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidento Vlado Garasto atsisakančių atstovauti rinktinei krepšininkų argumentai neįtikina. Jis teigia, kad prieš 10-15 metų krepšininkai neturėjo net minties neatvykti į rinktinę. Barselonos olimpinėms žaidynėms buvo rengiamasi nuo birželio, pirmiausia teko iškovoti teisę vykti į olimpiadą ir joje dalyvauti tik rugpjūčio pabaigoje. „Žaidėjai į rinktinės stovyklas atvykdavo po savo šalių čempionatų, rinktinėje praleisdavo tris mėnesius, bet nė vienas nesakydavo, kad yra pavargęs. Rinktinėje atsisakę žaisti krepšininkai gatvėje turėtų raudonuoti iš gėdos. Jeigu ne Lietuvos rinktinė, ne vienas jų gerų kontraktų galbūt nebūtų matęs. Atvažiuoja į Europos čempionatą, užima aukštą vietą ir netrukus iš agentų gauna daugybę gerų pasiūlymų. Ką tik baigėsi pasaulio futbolo čempionatas. Jame dalyvavo visos pasaulio futbolo žvaigždės, uždirbančios gerokai daugiau negu krepšininkai. Ką, tie žmonės nebuvo pavargę?“ – viename interviu retoriškai klausė V.Garastas.

Krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris Antanas Sireika konstatuoja, kad labai pasikeitė gyvenimas ir pinigai žmonėms tapo svarbesni nei anksčiau.

Rimas Kurtinaitis – tai sportininkas, dalyvavęs daugelyje Lietuvos krepšinio pergalių. Jis baisisi tuo, jog daugeliui krepšininkų rinktinė neberūpi. Tokie žaidėjai pamiršta, kad daugiau nei milijonas Lietuvos žmonių visa širdimi serga už rinktinę. „Aš didžiavausi, dėkojau likimui, kad turėjau šansą apsivilkti Lietuvos komandos aprangą,“ – teigia R.Kurtinaitis.

Šarūnas Marčiulionis, kuris paaukojo karjerą dėl rinktinės, įsitikinęs, kad kai kurie žaidėjai demonstruoja nepagarbą savo šaliai. „Reikia atiduoti duoklę tėvynei, kurioje tu išaugai ir subrendai kaip krepšininkas“, – pataria Š.Marčiulionis.

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės rėmimo fondo direktorius Algimantas Pavilonis pastebi: „Neteko girdėti, kad kuris nors dabar žaidžiantis Lietuvos krepšininkas rodytų iniciatyvą, jog į sutartį su klubu būtų įtrauktas punktas, skelbiantis, jog komanda privalo išleisti jį į rinktinę.“

Kodėl Š.Jasikevičius atsisakė žaisti už Lietuvą?

Šarūnas Jasikevičius yra pasakęs, kad NBA lygoje jis pasiilgsta tikrojo krepšinio. Tai kas šiai pasaulinio lygio žvaigždei sutrukdė pasimėgauti pačiu tikriausiu krepšiniu pasaulio čempionate? Palikime nuovargį bei traumų baimę silpnavaliams, juo labiau, kad per sezoną neteko pernelyg pavargti - vidutiniškai per rungtynes Š. Jasikevičius aikštėje praleisdavo po 20 minučių ir surinkdavo po 7 taškus. O gal priežasčių reikia ieškoti visai kitur? „Mis pasaulis“ ir vienas geriausių Europos krepšininkų. Tai pati įspūdingiausia pora, kokią tik galima įsivaizduoti. Ar gali būti, kad lietuvis krepšininkas aukoja atstovavimą savo šaliai dėl santuokos su žydų tautybės grožio karaliene Linor Abargil?

Per Lietuvos virtualųjį pasaulį nusirito pasipiktinusių komentarų banga, kai paaiškėjo, kad nacionaliniu turtu laikomas krepšininkas susituoks Ispanijoje bei Izraelyje, tačiau ne Lietuvoje. Tai nėra apmaudas dėl to, jog visuomenė prarado galimybę pasimėgauti gražiais gražių vestuvių vaizdais. Tiesiog Lietuvos krepšinį mylintys žmonės pasijuto antrarūšės šalies piliečiais. Manau, Šarūnas Jasikevičius taip ir nesuprato, kad nemažos lietuvių dalies buvo laikomas nacionaline Lietuvos vertybe, viešu asmeniu, kurio elgesys daro įtaką. Čia norisi paminėti pavydėtiną izraeliečių solidarumą su savo tauta.

Vos pasklidus žiniai apie gražuolės ir krepšinio žvaigždės sužadėtuves, Jungtinio žydų fronto partijos lyderis Baruchas Marzelis puolė maldauti Linor Abargil netekėti už savo draugo nežydo ir neskaldyti žydų tautos. Verta pacituoti šiuos Mazelio žodžius: „Aš neturiu nieko prieš Šarą – galbūt jis nuostabus, žavus vyras, – tačiau kol jis neatsivers (t.y. nepriims žydų tikėjimo, aut.past.), tu privalai nežengti šio žingsnio.“

Visai kitaip, negu brolių Kšyštofo ir Darjušo Lavrinovičių atveju, kurie abu savo santuokas įformino Lietuvoje ir naujai sukurtos šeimos, vieno jų – taip pat su tituluota gražuole iš Rusijos, nesutrukdė atstovauti mūsų šalies rinktinei. Arba prieš kelerius metus savo vestuves su amerikiete Džeki atšventęs Darius Songaila, kuris įsitvirtinęs NBA atrodo nejaučia nuovargio, nebijo traumų ir žaidžia už Lietuvą. Nejaugi Š.Jasikevičius pasidavė kažkieno spaudimui ir norui pasaugoti save nuo galimų traumų dėl galimybės užsidirbti dar daugiau ir kurti pasaulinio lygio žvaigždės vertą gyvenimą su gražuole žmona?

Tačiau kaip tada tie 2000 lietuvių, užtvindžiusių Čikagos “United center” areną ir nustebinusių net visko mačiusią Ameriką stilizuota trispalve bei „Trimis milijonais“, nepagailėjusių savo sunkiai uždirbtų pinigų, kad pagerbtų dvi Lietuvos krepšinio žvaigždes, rungtyniaujančias NBA - Songailą ir Jasikevičių? Kiek nuoširdus buvo tada Šarūnas, sakydamas: “Senai jau nesijaučiau taip gerai matydamas tautiniais marškinėliais pasidabinusių sirgalių minią. Jaučiau didelį pakylėjimą. Jausmas buvo nerealus ir tai gerokai “kalė” man per širdį”. O gal šiam krepšininkui tiesiog patinka būti garbinamam, tačiau atrodo nebūtina už pagarbą atsidėkoti?

Lietuvoje krepšinis turi didelį autoritetą. Krepšininkų poelgiai yra svarbūs ne tik jų asmeniniam gyvenimui, tačiau iš dalies – ir tautos savimonei, jaunimo ugdymui, mūsų visų savigarbai. Kaip dabartinė išlepusi ir pinigų godi žvaigždžių kartą turėtų žiūrėti į akis Barselonos olimpiados medalininkams? Ką jiems turėtų pasakyti Arvydas Sabonis, už Lietuvos garbę kovojęs, kaip jis pats sako, beveik be kojų? Neseniai Lietuvos ekipos skaudžiai pralaimėtos kontrolinės rungtynės prieš JAV rinktinę galėtų simbolizuoti tam tikrą lietuviškumo pralaimėjimą dalies mūsų krepšinio autoritetų širdyse, kai išvykstama iš šalies ir bet kokia kaina stengiamasi įsitvirtinti svetur, nekreipiant dėmesio į savo šaknis. Tačiau nereikia pamiršti, kad sirgalių ovacijas neretai pakeičia švilpimas, o tautiečių garbinimą – nusivylimas.