Pagrindinis skirtumas tarp paprastų ir vestuvinių dovanų yra tas, kad pirmosios skirtos vienam, o kitos – dviems.
Taigi 42 colių įstrižainės plazminis televizorius ar mini šaldytuvas – netinkama dovana vestuvėms. Dovana turi būti susijusi su namų ruoša ir įranga, kuri įkūnija vedybinį gyvenimą. Tai – skrudintuvas, kurį naudoja abu… ir mūšiai dėl to, kokiu režimu skrudintuvas turi veikti. Tai – plati pūkinė antklodė… po kuria jam per šalta, o jai – per karšta.
Arba žadintuvas-radijas, kuris pypsi taip garsiai, kad ją pažadina tada, kai keliasi jis – 5:30, nors ji dar galėtų miegoti ir miegoti. Arba televizorius su distanciniu valdymo pulteliu, kuris nuo vienos sofos pusės prie kitos keliauja su šauksmais: „Pats ir nusistatyk garsą. Aš tai puikiai girdžiu“.
Yra dar daugybė paprastų dalykų, kuriuos naudoja abu žmonės, tačiau skirtingai.
Dabar, kai daugumoje vakarietiškų namų ūkių yra po vieną kiekvieno daikto egzempliorių, dizaineriai ieško būdų priversti jus įsigyti po antrą kiekvieno daikto vienetą. Vienas iš būdų tai pasiekti – išrasti tokių naujovių, kurios privers nuspręsti, kad, nors ir manėte, jog turite viską, iš tikrųjų taip nėra. Kitas būdas – pagaminti geriau atrodančias jau turimų daiktų versijas.
Tai – dviašmenis kardas: iš vienos pusės – tai daiktų gamyba tiesiog tam, kad būtų daugiau daiktų. Iš kitos pusės – rūpinamasi „puikiu dizainu“. Dizaineriai visomis išgalėmis stengiasi tam tikrais atžvilgiais pagerinti vartotojo gyvenimą.
Šiais laikais įranga tampa vis sudėtingesne, todėl pagrindinė šiuolaikinio daiktų kūrėjo užduotis yra sukurti tokį daiktą, kuris darytų tai, ko iš jo tikimasi ir norima. Tai vadinama „veikimo dizainu“ arba „vartojamumu“, kurio galutinis tikslas – vartotojo gyvenimo pagerinimas palengvinant tai, kaip daiktas naudojamas.
Tai nėra taikoma vien tokiems sudėtingiems elektroniniams įrenginiams kaip vaizdo kameros. Net ir ne tokius sudėtingus dalykus galima perdaryti taip, kad jie būtų patogesni naudoti.
Pavyzdžiui, daiktai, skirti poroms. Dauguma įrenginių yra skirti vienam asmeniui. Daugeliu atveju daiktai yra būtent tokie, kokių vartotojas nori, ypač kai įranga yra labai asmeniška – MP3 grotuvas ar mobilusis telefonas.
Kartais siūlomos sistemos, kurios aiškiai skirtos visai šeimai – pavyzdžiui, plačiajuosčio ryšio programinė įranga. Venas žmogus būna už viską atsakingas, nustato prisijungimo galimybes bei slaptažodžius (ir moka sąskaitas).
O kažkur tarp jų yra daugybė įrenginių, kurie naudojami dviejų žmonių – laimingosios porelės. Tačiau šiame kontekste paprastai būna „paskiriamas“ tų įrenginių prižiūrėtojas: jis žino, kaip pakeisti centrinio šildymo programą, ji žino, kaip nustatyti orkaitės laikrodį. Ji žino, kaip įjungti ekonominį skalbimo mašinos režimą, o jis žino, kaip pakeisti grąžto režimą.
Bet vis vien lieka daugybė paprastų įrenginių, kuriuos abu žmonės naudoja kartu. Ir jie tai daro skirtingais būdais.
Štai čia reikalingas dizainerio išmanymas. Didelės technologijų bendrovės jau pradeda įsisąmoninti, kad jos kuria daiktus ne tik tokiems technologijų žinovams kaip jie patys, kurie viską perka bet kokiu atveju, jie daiktus kuria visiems, o kad suprastų tuos „visus“, jiems reikia išmanyti „produkto antropologiją“.
Paprastų antropologų užduotis yra stebėti, kaip vyksta vienų ar kitų genčių kasdienis gyvenimas, prisijungti prie jų ir valgyti visus tuos jų valgomus siaubingus dalykus. Produktų antropologų tikslas – stebėti, kaip gyvena paprasti vakariečiai, ką jie veikia, ko jie nori ir kaip jie naudoja turimus daiktus.
Dalis šio darbo – stebėti, kaip poros naudoja tuos pačius daiktus. Pastaraisiais metais dizaineriai skyrė tam daugiau dėmesio ir sukūrė daiktų, kurie išsprendžia dalį straipsnio pradžioje paminėtų problemų.
Yra „storų ir plonų“ antklodžių, kurių vienoje pusėje plunksnų prikimšta daugiau nei kitoje, yra skrudintuvų su dviem nustatymų rinkiniais – jam ir jai.
Jau yra svarstyklės, į kurias galima įvesti savo svorį ir sulyginti naujus duomenis su išsaugotais anksčiau. Yra laikrodžių-radijo imtuvų su dviem žadinimo režimais, kad nereikėtų kvaršinti sau galvos šeštą ryte bandant nustatyti žadintuvą septintai valandai, o paskui vartytis lovoje ir neužmigti.
Tačiau ne visos problemos išspręstos. Ką daryti su skirtingais televizoriaus garsumo nustatymais, jei abu žmonės jį žiūri vienu metu? Kaip išspręsti tokią problemą? Teko girdėti apie vieną išradingą sprendimą. Viena pora per vagystę neteko savo televizoriaus, tačiau neprarado distancinio valdymo pultelio. Už draudimo pinigus jie įsigijo kitą tokį patį televizorių su nauju pulteliu. Sprendimas – pultelis jam ir pultelis jai.