Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje kapinės yra kuklios. Jokių tvorų, gigantiškų paminklų ar akmenų – tiktai gėlės, žolė, medžiai. Čia taip įprasta ir tos tradicijos eina iš kartos į kartą. Tačiau gyventojams tai nusibodo, visa tai jie norėtų keisti.
Ošiu medeliu, žydėsiu gėlyte...
Švedė, biologė Siuzan sugalvojo kiek kitokį, ekologiškesnį laidojimo būdą – sušaldyti. Mirusiojo kūnas įkišamas į skysto azoto vonią (ten būtinai turi būti –196 C). Palaukiama, kol sušąla, t.y. tampa trapus. Tuomet tik palietus piršteliu visas kūnas pavirsta sauja miltelių. Po to išgarinama drėgmė, iš miltelių pasišalina visos kenksmingos medžiagos ir ekologiškai švarūs milteliai supilami į „karstelį”, pagamintą iš natūralių, gamtinių medžiagų (tarkim, durpių). Viskas pigu, greita ir paprasta.
Pasak Siuzan, tokios technologijos dėka kūnas pavirsta žeme per neilgą pusmetį (o ne per kelis dešimtmečius, kaip yra pas mus). Belieka virš velionio palaikų ką nors pasodinti, kad ir vyšnią ar gluosnį. Molekulės, sudarančios kūną, kaupiasi augale, pereidamos į stiebą ar žiedus. Taip pasodintas augalas tampa to žmogaus dalimi, su kuriuo galima bendrauti 24 val. per parą...
Anot Siuzan, šis metodas (užpatentuotas 35 pasaulio šalyse) leis užveisti dar daugiau parkų bei sodų, kurie atliktų ir gerą darbą – valytų mūsų pažeistą ozono sluoksnį. Jau dabar tuo domisi tūkstančiai žmonių, o ponią Siuzan užplūdo laiškai iš viso pasaulio. Mes kvėpuojame numirėliais
Kodėl šis projektas sukėlė tokį susidomėjimą? Pagal statistiką, Europoje daugiau kaip pusė gyventojų iki šiol buvo linkę būti sudeginti, kiti rinkosi tradicinį laidojimą. Toliau mums aiškina Siuzan Viik Mesak:
- Kartais naudinga pamąstyti apie tai, kas vyksta su mumis po mirties. Po žeme nėra deguonies, tad kūnas nesupūna kaip kompostas, o lėtai yra plaukiodamas dvokiančiame skystyje. Šis procesas užtrunka dešimtmečius. Gruntiniai vandenys kapinių produktus neša į upes, ežerus, jūras. Mes tiesiog kvėpuojame numirėliais – krematoriumų dūmų šleifas tęsiasi kilometrus, į orą išmetama daugybė žalingų medžiagų. Kenksmingiausia – gyvsidabris, kuris išsiskirdamas lavonų deginimo metu, vėjo pernešamas kartu su dūmais į atmosferą.
- Apie tai, prieš porą metų paskelbus Švedijos laikraščiams, buvo laukiama negatyvaus visuomenės atsako. Ekolaidotuvių priešininkai užprotestavo: „Psichologiškai tokiam žingsniui nesame pasiruošę!” Bet stebėtinai greitai apsiramino, nes tai ne tik palanku ekologiškai, bet ir ekonomiškai. Viena iš Europos problemų – didelės laidojimo išlaidos, kurios nepaliaujamai auga, o durpiniai karstai – pigūs ir visiems vienodi. Be to, galima laisvai transportuoti ekologiškai švarius palaikus nors į visas keturias pasaulio puses, lyg paprasčiausią bagažą. Skandinavijoje pagal įstatymą visos kapinės apskaičiuotos 25 metams. Po šio laiko artimieji, norintys išsaugoti nepaliestą laidojimo vietą, privalo parašyti prašymą dėl žemės nuomos pratęsimo bei kasdien už ją mokėti pinigus. Pasirinkus ekologines laidotuves, jokių terminų nustatinėjama nebus – juk velionis jau „tapo žeme”. Kūno kremavimas atsieina maždaug 1600 Švedijos kronų, tiek pat kiek ir paprastos laidotuvės. O užšaldyti vieną kūną tekainuos tik 150 JAV dolerių.
,,Prašau mane palaidoti ekologiškai”
Švedų piliečiai puolė „registruotis” būtent tokiam išėjimui Anapilin. Pasipylė paraiškos ir iš kitų šalių, ypač yra suinteresuoti amerikiečiai, vokiečiai. Šalyje stropiai sudarinėjami specialūs „fitolaidojimo” katalogai: kiekvienas skuba užsisakyti sau mielą augalą, į kurį pereitų gyventi po šio gyvenimo. Optimalus variantas – krūmai bei žemaūgiai medžiai, kurie bus tuoj pat susodinami, vos užkasus palaikus. Pati Siuzan norėtų įsikūnyti į baltąjį rododendrą.
Pirmasis „šaldytuvų kompleksas” bus atvertas po metų – 2004 m. Jončopingo mieste. Čia bus įsteigtas pirmasis Atminimo parkas, kuriame turistų tikrai nestigs.
Karstų gamyba ir pardavinėjimas ypač pelningas užsiėmimas. Kokių tik triukų neprisigalvoja karstadirbiai, reklamuodami savo gaminius. Pirmąsyk istorijoje ritualinių paslaugų reklama pasinaudojo rusai – broliai Sterligovai, žadėdami pirkėjams kvepiančius karstus iš šviežio kedro. Tai tebuvo tik verslo gudrybė – tokių dalykų nebūna.
Populiariausi karstai – pušiniai, kuriuos nudažydamas atitinkama spalva, gali paversti bet kuo, kad ir raudonmedžiu… Brangiausi – iš kanadinio klevo Mėgstamiausia karsto forma – standartinė (keturbriaunė), dar yra šešiakampiai, amerikietiškos formos – stačiakampiai dvidangčiai. Naujiena – čekiškas modelis „Faraonas”, primenantis Tutanchamono sarkofagą (aerodinamiškas). Mėgstami karstai su Paskutinės vakarienės bareljefais, kurių vidus išklotas aukso gijomis, medžiagomis su išsiuvinėtais angelėliais, avinėliais ir kitais Dangaus gyventojais.
Ypač pasaulyje perkami karstai, kurių viduje patiesti anatominiai čiužiniai (patogiau), o dugnuose įrengti prietaisai gali pakelti bet kurią numirėlio kūno dalį. Tai labai pagyvina visą laidotuvių procesiją, kai reikia pakelti koją ar ranką, o kas ją kelia – nežinai...
Karstuose su oro aušinimu, t.y. kondicionieriumi, kūnas neirsta gana ilgą laiką. Bet kada atidarę tokį karstą, jame tūnantį velionį visada rastumėte tokį patį, kokį uždarėte, jis visai ,,nesentų” (negi kaip Leninas?). Gan populiarūs karstai yra su muzika. Atidarai dangtį – pasigirsta už širdies griebianti melodija, jei nusibosta – uždarai, ir ji liaujasi tau kvaršinti galvą. Tokį karstą nesunku susikonstruoti – reikia viduje įmontuoti magnetolą (ar CD grotuvą) su norimo stiprumo kolonėlėmis. Čia jau kiekvienam pagal skonį, pagal tai, ką mėgstate: hiphopą, metalą ar kt. Tiesa, jie Lietuvoje dar nėra itin populiarūs...
Ritualinių paslaugų biurai siūlo pačių įvairiausių karstų: su stikliniais dangčiais, apšvietimais (kad baisu nebūtų ten uždarytam?), įvairiais specialiais efektais ir t.t.). Į kai kuriuos, ypač brangius modelius, įdedamos kapsulės su numirėlio „pasu”. Jos nesuyra ir praverčia ekshumuojant žmogų. Taigi kiekvienas renkasi pagal savo norus.