Klastotės valdovo kanceliarijoje ir jų pasekmės šiandien

Mes įpratę girdėti, o ir nuo mokyklos laikų yra įskiepyta, kad Lietuva kadaise buvus galinga didvalstybė nuo jūros iki jūros. Mes lietuviai, kurių bijojo rytai ir su kuriais skaitėsi vakarai. Šiandien visa mūsų LDK istorinė atmintis susijusi su pagoniškais kunigaikščiais, kurie atremdavo kryžiuočių agresiją ir užimdavo Rusios žemes. Būtent pagonybė lėmė, kad Lietuva turėjusi karinį potencialą, visiškai neturėjo rašto, o raštas juk yra būtina sąlyga civilizacijai egzistuoti. Na, beveik visiškai, nes šalia kunigaikščių nuolatos gyveno keletas vienuolių, kurie vykdė diplomatinį susirašinėjimą su kitų šalių valdovais. Raštas į LDK atėjo tik su krikščionybe 1387 m. ir pirmaisiais raštininkais tapo vienuoliai, kunigai atvykę iš Lenkijos (savų dar nebuvo spėta išsiugdyti, o rašto reikėjo čia ir dabar).

Vytautas pradėjo kurti valstybinę instituciją – kanceliariją, kurioje raštai buvo rengiami lotynų, vokiečių, totorių, rusėnų, maskvėnų ir kitomis kalbomis. To reikėjo palaikant diplomatinius santykius tiek su to meto vakarų, tiek su rytų valstybėmis. LDK vidaus kalba tapo rusėnų kalba, kuri XIV a. jau turėjo savas rašto tradicijas ir iš prie LDK prijungtų Rusios žemės buvo galima pasitelkti raštininkus. XV a. raštas LDK visuomenės savimonėje jau buvo įsitvirtinęs kaip svarbus valdovo valios pareiškimas, o pačiam valdovui nebereikėjo nuolatos keliauti su savo dvaru po valstybę, kad jo įsakymai būtų vykdomi – užteko nusiųsti raštą.

Vytautui mirus, jo sukurta kanceliarija išsivaikščiojo, tad nauju etapu Lietuvos rašto istorijoje tapo kunigaikščio Kazimiero įvesta kanclerio pareigybė 1444 m. Nuo šios datos mes pradedame skaičiuoti kanceliarijos kaip valstybinės institucijos atsiradimą. Būtent ši pareigybė užtikrino, kad valstybės kanceliarija veiktų pastoviai, net ir tada, kuomet vadovas gyvendavo Lenkijoje.

Viskas atrodytų labai gražiai jei ne viena aplinkybė – LDK XV – XVII a. pr. mokančių rašyti ir skaityti nebuvo tiek daug. Susiklostė įdomi situacija. Asmenys nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, tačiau vertino dokumentą. Bajorai suprasdami dokumento svarbą kreipdavosi į kanceliariją, kad ši išduotų dokumentą. Pavyzdžiui, kad patvirtintų kokią nors valdą. Ant dokumento būdavo uždedamas antspaudas, todėl nemokantis skaityti ir rašyti žmogus dokumentą pažindavo per vaizdinį – antspaudą. Įvairius skolos raštelius ar pirkimo-pardavimo dokumentus galėjo paliudyti kiti bajorai, kurie ant dokumento uždėdavo savo antspaudą.

XVI a. pradžioje jau buvo pradėjęs formuotis LDK archyvas – Lietuvos Metrika. Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo kanceliarijoje dirbo apie dešimt raštininkų, kurių vini specializavosi rusėnų kalboje, kiti – lotynų k. Įsivaizduokite, jei jūs būtumėte raštininkas, galėtumėte sudaryti bet kokį dokumentą ir jį išduoti, o neraštingi asmenys negalėtų jo patikrinti ar tikrai atsispirtumėt papildomai užsidirbti piktnaudžiaujant tarnyba?

1516 m. valdovo dvarą supurtė skandalas. Išaiškėjo, kad LDK kanceliarijos raštininkai Žygimanto I vardu išdavinėjo jokios juridinės galios neturinčius dokumentus, žinoma ne už „ačiū“. Pasitaikė atvejų, kuomet vienas dvaras būdavo padovanojamas dviems skirtingiems bajorams, o šie vėliau kreipėsi į didžiojo kunigaikščio teismą ir taip buvo išaiškinta apie raštininkų piktnaudžiavimą padėtimi. Dėl šios priežasties Žygimantui Senajam teko imtis reformų.

Maždaug nuo 1518 m. buvo įvestos privalomos raštininkų priesaikos, kadangi buvo manoma jog prisiekęs žmogus bus mažiau linkęs arba visai nelinkęs nusikalsti. Vis dėl to priesaika buvo suvokiama kaip moralinis pasižadėjimas, kurį asmuo stengsis įgyvendinti. Pirmoji užrašyta priesaika mus pasiekia iš maždaug 1522 metų, įrašyta į Lietuvos Metrikos Teismų bylų knygą rusėnų kalba ir ji skamba taip:

„Aš N prisiekiu mylimu dievu ir panele Marija ir visais šventais, kad būsiu ištikimas valdovui, jo mylistai, kad privalau saugoti paslaptis, o taip pat bet kuriam asmeniui negaliu išduoti jokių dokumentų be valdovo ar kanclerio sutikimo ir be jų paliepimo negaliu jokio dokumento surašyti. O jeigu ką išgirsiu skundžiantis valdovu arba valstybe, tuomet iš karto privalau pranešti valdovui, jo mylistai arba Ponų tarybai. Jeigu visus šiuos įsipareigojimus įvykdysiu, tuomet padėk man Dieve ir Panele Marija, ir visi šventieji. O jeigu nepavyks, tuomet Dieve, pasiimk mano sielą ir kūną“.

XVI a. priesaikos buvo plačiai paplitusios LDK teismuose ir jos net buvo įrašytos į Lietuvos Statutus bei galiojo kaip išteisinamasis įrodymas.

Tačiau nebuvo įsipareigota vien tik priesaikomis. Buvo nutarta, kad visi LDK kanceliarijos dokumentai, išduodami valdovo vardu, privalo turėti ne tik valstybės antspaudą bet ir valdovo parašą. Taip LDK atsirado valdovo parašas, o vėliau ir kitų pareigūnų. Nustatyta, kad joks dokumentas be valdovo parašo neturi juridinės galios, o kad nebūtų maža valdovo kanceliarijos klastotės sukūrė teisinį precedentą ir numatė, kad kiekvienas raštininkas, kuris išdrįs klastoti valdovo kanceliarijos išduodamus dokumentus, antspaudus ar pinigus bus baudžiamas sudeginant ir ši nuostata įrašyta Pirmajame Lietuvos Statute buvo pakartota Antrajame bei Trečiajame Lietuvos Statute.

Visi šie Žygimanto Senojo patvirtinti nutarimai siekia ir mūsų laikus. Be mūsų parašo joks dokumentas, sutikimas ar leidimas negalioja. Iš XVI a. pr. mūsų laikus pasiekė ne tik reikalavimas pasirašinėti dokumentus, tačiau ir buitiniai skolos rašteliai, ant kurių skolininkas pasirašo kiek ir kam yra skolingas, o tokie rašteliai gali būti skolos įrodymu teisme. Nuo XVI a. pr. iki mūsų dienų Lietuvoje dokumentų klastojimas laikoma nusikalstama veika.