Kada lietuviai pradėjo dalyvauti loterijose?

Kaip pasakoja A. Karaliūnas, nuo Nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvoje loterijos vystėsi keliais etapais, o pirmoji banga yra skaičiuojama nuo 1993 m. iki 2004 m.

„Tuo metu veikė 13 organizatorių: ne pelno siekiančios organizacijos, individualios įmonės, viešosios įstaigos ir net valstybinė įmonė „Lietuvos loto“. Įdomu ir tai, kad iki šių laikų išliko tik du, tuomet veiklą pradėję loterijų organizatoriai: UAB „Olifėja“ ir UAB „Žalgirio loto“. Pačios loterijos tais laikais buvo momentinės – spaustuvėje atspausdinti suvynioti ir kniede užspausti bilietai, kuriuos pardavinėdavo iš automobilių, spaudos kioskų ir pan. Po kelių metų atsirado ir tiražinės loterijos, pradėti rengti televiziniai žaidimai – „Jėga“, „Kenoloto“, „Teleloto“, – istoriją prisimena A. Karaliūnas.

Metams bėgant keitėsi ir momentinių bilietų spausdinimo technologijos. „Atsirado galimybių spausdinti kokybišką nutrinamą sluoksnį, kuris turi būtų nepermatomas, todėl tuos išvyniojamus ir atplėšiamus bilietus pakeitė kur kas saugesni, sertifikuotose spaustuvėse spausdinami nutrinami momentiniai bilietai. Galbūt, kažkas dar prisimena tokio tipo loterijas žaismingais pavadinimais: „Mano šuo“, „Papūgėlė“ „Aitvaras“, – sako pašnekovas.

Antrasis loterijų eros etapas, kuris tęsiasi iki šių dienų, pasak A. Karaliūno prasidėjo jau 21 a., kai buvo pakeista įstatyminė bazė.

„Nors loterijos organizuojamos nuo 1993 m., tačiau pirmasis Lietuvos Respublikos loterijų įstatymas įsigaliojo tik 2004 m. Iki tol loterijų organizavimas buvo reguliuojamas Vyriausybės nutarimu, o visą loterijų tvarką prižiūrėjo Finansų ministerija. Tačiau 2001 m., Lietuvoje legalizavus azartinius lošimus, buvo įsteigta tuometinė Valstybinė lošimų priežiūros komisija, kuriai po trijų metų, įsigaliojus loterijų įstatymui, buvo priskirta ir loterijų priežiūra. Tad galima sakyti, kad nuo 2004 m. prasidėjo nauja įstatymų pagrindu sureglamentuota loterijų era. Pirmosios trys bendrovės, gavusios licencijas – jau minėti „Olifėja“ ir „Žalgirio loto“ bei dabar jau nebeegzistuojanti UAB „Fortuna Baltica“, – pasakoja Lietuvos loterijų asociacijos prezidentas.

Neilgai trukus, pasirodė ir pirmosios internetinės loterijos. Kaip pasakoja A. Karaliūnas, tokių loterijų sąlygos ilgą laiką buvo neapibrėžtos, todėl praėjusiais metais buvo nuspręsta pakoreguoti loterijų įstatymą.

„Korekcijos aiškiai sureglamentavo atskirtį tarp azartinių lošimų internete ir internetinių loterijų. Jei žmogus nueina į kazino, jis supranta, kad stovi prie lošimo automato, o jei paima loterijos bilietą į ranką, vėlgi, supranta, jog tai loterija. Tačiau sėdint prie kompiuterio ir ekrane matant kažkokį žaidimą, yra pakankamai sudėtinga identifikuoti jo tipą bei atsiranda rizika asimiliacijoms. Todėl įstatymiškai buvo nuspręsta, kad internetine gali būti tik tokios loterijos, kurias galima padaryti ir ant popieriaus. Kaip pavyzdys, anksčiau kai kurios internetinės loterijos turėjo funkciją – vienu paspaudimu „atidengti visus skaičius“, tačiau fiziniame biliete tu negali vienu brūkštelėjimu atidengti visų skaičių, todėl dabar tokia funkcija jau yra draudžiama įstatymo“, – sako A. Karaliūnas.

Taisyklių reguliavimas ir mitai

Kaip aiškina A. Karaliūnas, pirmiausia įstatymas nustato, kad loterijas organizuoti gali tik juridiniai asmenys, turintys licencijas, išduodamas Lošimų priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos.

„Norint gauti tokia licenciją, būtina pateikti dokumentus apie įstatinio kapitalo turėjimą, jam suformuoti panaudotų lėšų kilmę. Taip pat bendrovės direktorius, jo pavaduotojas ir vyriausiasis finansininkas turi būti nepriekaištingos reputacijos, o tai reiškia – nebūti teisti už finansinius ir kitus įstatyme nurodytus nusikaltimus“, – teigia pašnekovas.

Bendrovei gavus licenciją, kiekvienai atskirai loterijai su tarnyba reikia suderinti jos taisykles: žaidimo esmę, bilieto kainą, laimėjimų rūšis.

„Pagal įstatymą yra du loterijų tipai: momentinė ir tiražinė. Momentinė loterija veikia tokiu principu, kad prieš parduodant bilietus, jie yra paruošiami (atspausdinami spaustuvėje arba suprogramuojami, jei loterija vyksta internetu) su aiškiu bilietų ir laimėjimų skaičiumi, kuris spausdinimo ar programavimo metu yra atsitiktinai paskirstomas tarp bilietų. Pavyzdžiui, loterija „X“ – 400 tūkst. bilietų po 1 eurą, laimėjimo fondas sudaro 60 proc. visos nominalios tiražo vertės, 1000 laimėjimų po 1 eurą, 500 po 5 eurus ir t.t.

Tuo metu tiražinėje loterijoje organizatorius nežino, kiek jis parduos bilietų, kiek tiksliai surinks pinigų ir kiek bus laimėtojų. Tačiau tokiu atveju taisyklėse yra aiškiai nustatomos laimėjimų paskaičiavimo sąlygos. Pavyzdžiui, loterija „Y“, kurioje yra ridenami 20 kamuoliukų. Žaidėjas spėja tų kamuoliukų numerius ir jo laimėjimas priklauso nuo teisingai atspėtų skaičių. Laimėjimo dydis nustatomas bilieto kainą padauginus iš koeficiento, kuris priklauso nuo atspėto kamuoliukų skaičiaus.

Kitu atveju laimėjimai būna dalinami procentais, pavyzdžiui, loterijoje „Z“ žaidėjai, kurie teisingai atspėja tam tikrą skaičių tiražo metu nustatytų numerių, pasidalina, tarkime, 12 proc. prizinio fondo. Atspėję daugiau skaičių – dalijasi jau kitą prizinio fondo dalį ir gauna didesnius prizus ir t. t. Paprastai kalbant, su Lošimų priežiūros tarnyba suderintos taisyklės nurodo, kokiomis proporcijomis bus išdalinti surinkti pinigai“, – aiškina A. Karaliūnas.

Pasak jo, verta paminėti ir tai, kad laimėjimams organizatoriai negali skirti mažiau nei 50 proc. už bilietus surinktų pinigų, o minimaliausias laimėjimas negali būti mažesnis už bilieto kainą. Įstatymų nustatyta tvarka loterijų organizatorius taip pat įpareigoja sumokėti 13 proc. nuo išplatintų loterijos bilietų vertės: 5 proc. sumokami į valstybės biudžetą kaip loterijų mokestis, o dar 8 proc. tenka labdarai ar paramai.

Foto: Shutterstock

Tačiau, kaip sako A. Karaliūnas, Lietuvoje vis dar vyrauja nemažai mitų apie loterijas. Vieni populiariausių – jei žaidėjas laimi didelę pinigų sumą, žaidimo organizatoriai jam išmoka mažiau nei skelbtas laimėjimas arba laimėtą sumą atiduoda ne iš karto, o išdalina per keletą mėnesių ar net metų.

„Tokie mitai atsiranda iš nuogirdų apie JAV vykstančių loterijų sistemą, kurioje laimėtojui yra paliekamos dvi opcijos. Galima gauti laimėjimą iš karto, tačiau gerokai mažesnį dėl apmokestinimo. Antru atveju galima gauti periodines išmokas – anuitetus. Likusi suma yra investuojama, o bendra suma, lygi pažadėtam laimėjimui, yra išmokama ir per tam tikrą laiką, gal ir per 10 metų. Tačiau Lietuvoje tokia praktika nėra taikoma ir pagal įstatymą žaidėjui laimėjimas yra išmokamas per 30 kalendorinių dienų. Jei suma mažesnė – ji išmokama jau tą pačią dieną, jei didesnė – gali prireikti ir daugiau laiko, t. y., bilieto validumui patikrinti, pinigų pervedimui tarp sąskaitų ir panašiai, tačiau niekada neviršijant minėtų 30 dienų“, – aiškina Lietuvos loterijų asociacijos prezidentas.

Tarptautinės loterijos – galimybė laimėti milžiniškas sumas

Iki šiol didžiausia laimėta suma Lietuvoje buvo 7,6 mln. eurų, tačiau šį rekordą kone dvigubai sumušė šią žiemą daugiau nei 13 mln. eurų tarptautinėje loterijoje „Vikinglotto“ laimėjęs vilnietis. Pasak A. Karaliūno, tokią milžinišką sumą žaidėjui garantavo tai, kad loterija buvo rengiama ne vienoje, o keliolikoje šalių.

„Prie pirmosios tarptautinės loterijos Lietuva prisijungė 2011 m. Kiekvienos loterijos tikslas – surinkti kuo didesnį didįjį prizą, tačiau skirtingos šalys turi skirtingą skaičių gyventojų ir žaidėjų, todėl tik išplėtus bilietų platinimo geografiją, Lietuvos žaidėjai gali varžytis ne dėl šimtų tūkstančių, o dėl milijonų eurų. Tai reiškia, kad kuo daugiau šalių gyventojų dalyvauja tokiose loterijose, tuo didesnis prizinis fondas, tačiau tuo pačiu jį laimėti tampa sudėtingiau“, – aiškina A. Karaliūnas.

Pasak jo, tokios loterijos gali diferencijuotis pagal tam tikrus principus.

„Žaidimas gali vykti pagal visiškai vienodas taisykles, t. y., visos šalys žaidžia identiškomis taisyklėmis, tačiau gali būti ir taip, kad yra susitariama tik dėl pagrindinių prizų, o patį žaidimo principą (kaip atrodo bilietai, kokia yra ne pagrindinių laimėjimų struktūra) nusprendžia konkreti šalis individualiai. Tokiu atveju skiriasi ir žaidimų pavadinimai, nors žaidžiama dėl to pačio „aukso puodo“, – aiškina Lietuvos loterijų asociacijos prezidentas.