yrimo metu analizuoti ekstremalios padėties paskelbimo pagrindai, valstybės institucijų įgaliojimai, žmogaus teisėms taikyti apribojimai, atsakomybės už reikalavimų nesilaikymą klausimai. Tai pirmasis toks išsamus Lietuvos institucijų praktikos pandemijos metu vertinimas Lietuvos konstitucinės teisės ir tarptautinės teisės požiūriu. Tyrime apžvelgti ir vadybiniai pandemijos valdymo aspektai, pateiktos valdymo modelio tobulinimo rekomendacijas. Tyrėjai skyrė dėmesį ir priimtų valstybės sprendimų dėl valstybės finansų panaudojimo pandemijos metu efektyvumo aspektams.

Mokslininkai pabrėžia - krizių atvejais sprendimai neabejotinai turi būti priimami operatyviai. Tačiau COVID-19 pandemijos metu Lietuvoje priimtų sprendimų dėl viruso sustabdymo pasekmės rodo, kad pirmojo karantino metu trūko jų teisinio, vadybinio ir ekonominio vertinimo. Net ir antrojo karantino metu pastebima tendencija, kad svarbiausi sprendimai priimami konsultuojantis tik su sveikatos ekspertais. Jų vaidmuo neginčytinas, tačiau krizių valdyme ne mažiau svarbus ir teisininkų, ekonomistų bei krizių valdymo specialistų žodis, nes reikia rasti geriausią pusiausvyrą tarp visuomenės ir individo interesų, suvaldyti ilgalaikes pasekmes visuomenei ir valstybei. Kitaip valstybei nepavyks išvengti ar sumažinti neigiamų ilgalaikių pasekmių – teisminio bylinėjimosi, ekonominės krizės bei neefektyvaus finansų valdymo. „Nors šiandien jau gyvename antrojo karantino sąlygomis, būtina bent dabar įvertinti priimtus sprendimus ir jų pasekmes, kad geriau pasiruoštume ateities krizėms“, - sako tyrimo vadovė MRU Teisės mokyklos dekanė, profesorė Lyra Jakulevičienė.

Seimo kontrolierių įstaigos duomenys patvirtina, kad jau dabar susiduriama su gyventojų ir verslo skundais dėl valstybės institucijų taikytų priemonių, kurios galimai neproporcingai apribojo arba net paneigė tam tikras žmogaus teises. Kitų šalių patirtis rodo, kad vėliau šių skundų skaičius galimai dar labiau išaugs, o valstybei gali tekti finansinė našta kompensuojant padarytus galimus pažeidimus.

Nepaprastoji padėtis: skelbti ar ne?

Teisinė COVID-19 pandemijos metu taikytų sprendimų analizė parodė, kad Lietuvos institucijos tinkamai įvertino situaciją – 2020 m. pavasarį pagrindo skelbti nepaprastąją padėtį nebuvo. Teisės ekspertai pabrėžia, kad grėsmė visuomenės sveikatai savaime nėra konstituciniu pagrindu skelbti nepaprastąją padėtį valstybėje tol, kol grėsmė sveikatai nekelia grėsmės konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai. Nors kai kurios Europos valstybės (pvz., Latvija, Estija, Rumunija, Gruzija, Serbija) 2020 m. pavasarį įvedė nepaprastąją padėtį, kiekviena valstybė turi teisę spręsti pati, ar yra prielaidos ją skelbti. Reikia pastebėti, kad kai kurios viruso itin paveiktos šalys, kaip Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Italija ar Ispanija, taip pat nepaskelbė nepaprastosios padėties, kas gali reikšti, kad net ir tokia pavojinga visuomenės sveikatos krizė nebuvo pripažįstama kaip kelianti pavojų „tautos gyvavimui”. Mokslininkai kvestionuoja, ar virusas, kuris yra neabejotinai pavojingas ir keliantis grėsmę gyvybei, ir nuo kurio mirtingumo lygis yra tarp 0,12 ir 1 proc., galėtų būti laikomas keliančiu pavojų tautos išlikimui. Antrojo karantino metu Lietuvoje kol kas taip pat neskubama skelbti nepaprastosios padėties, nes tam nėra prielaidų, nors nuo gruodžio vidurio įvedami labai griežti suvaržymai.

Kai kurie žmogaus teisių ribojimai iki šiol taikomi ne įstatymo pagrindu, o tai neatitinka nei Lietuvos Konstitucijos, nei tarptautinės teisės imperatyvų

Karantino režimas 2020 m. pavasarį buvo paskelbtas remiantis Civilinės saugos įstatymu bei Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymu. Pagal Konstituciją ir tarptautinę teisę, žmogaus teisių apribojimai galimi tik aiškaus įstatymo pagrindu. Apribojimų įvedimo laikotarpiu (įvesti 2020 m. kovo 14 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 207) minėti įstatymai numatė tik abstrakčias galimybes riboti tam tikras teises (pvz. judėjimo laisvę), arba nenumatė jokių (pvz. ūkinės veiklos laisvės ribojimų). MRU Teisės mokyklos profesorės Tomos Birmontienės teigimu, įvesdama kai kurių teisių apribojimus nesant tam įstatyminio pagrindo Vyriausybė viršijo savo įgaliojimus, taigi veikė ultra vires. Toks pagrindas šiuose įstatymuose buvo numatytas tik vėliau – balandžio mėn. Tačiau pastebėtina, kad, pavyzdžiui, įstatymai numato tik ūkinės veiklos laisvės ribojimo galimybę, tačiau ne visišką jos uždraudimą. Taigi nors tiek pirmojo karantino metu tam tikros komercinės veiklos vykdymas buvo visiškai uždraustas (pvz., grožio salonų, sporto klubų, odontologijos veikla), griežti draudimai nustatomi ir antrojo karantino metu, įstatyminio pagrindo iki šiol tokiam draudimui nėra. Tam tikros komercinės veiklos draudimo teisėtumą verslas, dėl tokio draudimo patyręs žalą, vėliau, tikėtina, ginčys teismuose.

Korona virusas
Foto: Shuterstock

Docentas Andrejus Novikovas konstatuoja, kad civilinės saugos įstatyme įtvirtintas reguliavimas apskritai nėra orientuotas į tokių ilgalaikių pandemijų, kaip COVID-19 ar panašios, keliamų grėsmių aptikimą, prevenciją. „Tad būtina nustatyti aiškų karantino teisinio režimo reguliavimą, be kita ko, karantino režimo skelbimo ir pasibaigimo kriterijus, valstybės valdžios institucijų įgaliojimus ir galimų teisių ir laisvių apribojimus bei tokių apribojimų pasibaigimo pagrindus, įtvirtinti parlamentinės kontrolės galimybę, kuri nebuvo taikyta su pandemija susijusiems Vyriausybės sprendimams. Ji itin svarbi, kai sprendimai daro esminį poveikį asmenų teisėms ir laisvėms”, - pabrėžė A. Novikovas.

Teisė į sveikatą ir kitos teisės: kaip surasti geriausią pusiausvyrą

Nagrinėtų apribojimų analizė parodė, kad kai kurie taikyti apribojimai buvo būtini ir proporcingi siekiamam tikslui - užkirsti kelią viruso plitimui. Pavyzdžiui, teisės į mokslą ribojimo atveju buvo pasiūlytos alternatyvos, todėl ribojimai buvo proporcingi. Kai kurių ūkinės veiklos ribojimų atveju buvo taikytos kompensacinės priemonės, todėl ribojimus galima buvo pateisinti. Žinoma, individualiais atvejais išvados gali ir skirtis, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių. Kita vertus, nors visomis Vyriausybės nutarimais nustatytomis ribojančiomis priemonėmis buvo siekiama pagrįstų ir teisėtų tikslų, kai kurios jų neatitiko iš Konstitucijos ir tarptautinės teisės kylančių reikalavimų išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp visuomeninio gėrio – teisės į sveikatą ir kitų žmogaus teisių užtikrinimo.

Tyrimo projekto vadovės MRU Teisės mokyklos dekanės profesorės Lyros Jakulevičienės teigimu, privaloma izoliacija nebuvo tiesiog judėjimo laisvės ribojimas, nes pagal požymius galėjo būti prilyginta asmens laisvės ribojimui ar net sulaikymui, todėl nebuvo proporcinga. Sunkiai pateisinamas ir tam tikrų medicininės priežiūros paslaugų nesuteikimas (planinių operacijų, hospitalizacijos, odontologinių paslaugų atidėjimas). Gruodžio mėnesio pradžioje atlikta Lietuvos gyventojų apklausa, kokias jų teises labiausiai paveikė pandemijai suvaldyti skirti apribojimai, parodė, kad gyventojus labiausiai paveikė būtent teisės į sveikatą ribojimai (33 proc.) (pvz., tam tikrų ligų gydymo ribojimas) bei judėjimo laisvės ribojimai (30 proc.). Ekspertai rekomenduoja būtinybę koreguoti nustatytą teisinį reguliavimą dėl saviizoliacijos ir privalomos izoliacijos skyrimo tvarkos ir terminų, sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ribojimo, kai kurių kitų ribojimų, kurie šiuo metu nenustatyti įstatymuose (kaip antai, galimybė uždrausti tam tikrą laiką verstis nurodyta ūkine veikla).

Kalbant apie teisę į privatumą ir šeimos gyvenimo apsaugą MRU profesorė Regina Valutytė pabrėžė, jog nepakankamai buvo užtikrintas anonimiškumas skelbiant duomenis apie užsikrėtusių asmenų lankytas vietas, iki karantino paskelbimo nebuvo teisėtas, o jeigu ir būtų numatytas įstatyme, nebūtų buvęs proporcingas pasimatymų įkalinimo įstaigose draudimas.

Krizių atvejais, kai tenka riboti žmonių teises, galimybė teikti skundus tampa dar svarbesne nei įprastai. Pirmojo karantino patirtis parodė, kad kai kuriuose teisės aktuose reikia pildyti viešojo administravimo subjektų sprendimų ar veiksmų apskundimo tvarką, nes tokios tvarkos įtvirtinimas tik Viešojo administravimo įstatyme yra nepakankamas. „Teisė į teisminę gynybą pirmojo karantino laikotarpiu iš esmės buvo prieinama, tačiau atidėtas bylų nagrinėjimas žodinio proceso tvarka pailgino jų nagrinėjimo trukmę. Todėl vis didesne apimtimi pereinant prie nuotolinių teismo posėdžių, būtina užtikrinti tiek teisingą procesą, tiek bylų duomenų perdavimo saugumą,” – pabrėžia MRU profesorė Rima Ažubalytė.

Svarstant, ar taikytos priemonės buvo proporcingos, vienas iš vertinimo klausimų yra apie kitas alternatyvas, t.y. švelnesnes priemones siekiant to paties rezultato. Pirmojo karantino metu neretai iškart buvo pasitelkiamos griežčiausios priemonės, nenumatant alternatyvų (pvz. tam tikros ūkinės veiklos draudimas). Visgi ateityje susidūrus su panašiomis ekstremaliomis situacijomis, būtina pradžioje taikyti įmanomai švelnesnius teisių ribojimus ir juos griežtinti tik esant neigiamiems situacijos pokyčiams.

Lietuvos priemonės – vienos griežčiausių Europoje, bet rezultatai - ne geresni

Pasak MRU docento Dangio Gudelio, tikėtina, kad panašių pandemijos suvaldymo rezultatų, kurių pasiekė kaimyninės valstybės Lietuvoje buvo galima pasiekti ir taikant ne tokias griežtas ribojimų priemones, tuo pačiu patiriant ir mažesnes neigiamas pasekmes Lietuvos ekonomikai ir gyventojams. „Palyginamoji Lietuvoje ir užsienio valstybėse taikytų koronaviruso paplitimo suvaldymo priemonių analizė atskleidė, jog Lietuvoje ribojimai pirmosios pandemijos bangos laikotarpiu buvo vieni griežčiausių vertinant ribojimų griežtumo priklausomybę nuo užsikrėtimų COVID-19 virusu skaičiaus”, - sako D. Gudelis.

25-74 m. amžiaus asmenų nedarbo lygis Lietuvoje ir ES, pašalinus sezono įtaką, proc. nuo darbo rinkoje aktyvių gyventojų

Pandemijos suvaldymui skirtų priemonių pasekmių vertinimas atskleidė, kad 2020 m. kovo mėn. įvesti ribojimai neigiamai paveikė daugelį Lietuvos ūkio sektorių (nors vėliau (vasaros mėnesiais) daugelis šių sektorių atsigavo). Žymiai sumažėjo maitinimo ir gėrimų teikimo veiklos įmonių apyvartos, Lietuvos įmonių eksporto apimtys, dėl sustabdytos daugelio įmonių veiklos ženkliai sumažėjo darbuotojų dirbtų valandų. Karantino laikotarpiu ir vėlesniais mėnesiais nedarbas tarp Lietuvos gyventojų augo sparčiau nei kitose ES šalyse (žr. informaciją grafikuose).

15-24 m. amžiaus asmenų nedarbo lygis Lietuvoje ir ES, pašalinus sezono įtaką, proc. nuo darbo rinkoje aktyvių gyventojų

Viena to priežasčių, tikėtina, yra netinkamas paramos verslui priemonių įgyvendinimas (pavyzdžiui, verslas buvo linkęs labiau atleisti darbuotojus, nei naudotis prastovos kompensavimo mechanizmais).

Parengta pagal projektą „Ekstremalių situacijų teisinių, vadybinių ir ekonominių sprendimų vertinimas: pusiausvyros tarp visuomenės saugumo ir žmogaus teisių paieška”. Tyrimą atliko Mykolo Romerio universiteto teisės, vadybos ir finansų specialistai. Projektą finansavo LMT (projekto Nr. S-COV-20-28).