Kaip sako Gamtos Tyrimų Centro vyr. mokslo darbuotoja dr. Asta Audzijonytė, jai mokslininko profesija yra viena įdomiausių dėlto, kad ši darbo sritis leidžia patenkinti smalsumą bei tobulėjimui ribų joje tiesiog nėra.

„Tai, kad mes nebegyvename akmens amžiuje ir galime naudotis visomis dabartinėmis technologijomis yra būtent dėl tyrėjų. Mus visada veda smalsumas, kuris yra tobulėjimo variklis.
Nuo pat mažens labai domėjausi biologija ir, tiesą pasakius, nelabai galiu pasakyti, iš kur atsirado ta meilė gamtai, nes nei vienas iš mano tėvų niekaip nebuvom susijęs su šiuo mokslu. Tačiau gerai atsimenu, kad dar mokykloje svajojau, jog vieną dieną keliausiu po pasaulį ir tyrinėsiu banginius, nors tai tarybiniais laikais atrodė visiškai neįmanoma“, – dabar su šypsena prisimena mokslininkė.

Ir iš tiesų, ilgai netrukus dr. A. Audzijonytės svajonė tapo realybe – nuo 2001 m. moteris nepertraukiamai dirba gamtos tyrimų srityje.

„Niekad nebuvo kažkokių minčių, kad reikėtų imtis kitos profesijos, kuri būtų finansiškai geresnė, stabilesnė ir pan. Tyrėjo darbas man yra pašaukimas, o kai žmogus jaučia pašaukimą, tuomet bet koks darbas jam gali leisti užsidirbti, tobulėti ir realizuoti save. Visą šį laiką dirbu ties gamtos ir biologijos temomis ir tikrai nesiruošiu sustoti“, – neabejoja moteris.

Dr. A. Audzijonytė sako, kad kartais žmonėms atrodo, jog mokslininko darbas yra vien sėdėjimas prie kompiuterio ar mėgintuvėlio, tačiau išties jis yra kur kas dinamiškesnis.

„Savo studentams visada sakau, kad mano darbas yra įdomus tuo, jog kiekviena diena yra naujas iššūkis ir atradimas, todėl nebūna nei vieno ryto, kad nenorėčiau eiti į darbą. Žinoma, mokslininko darbas nėra vien rožėmis klotas: tenka susidurti ir su sunkumais, daug administracinių darbų, tačiau viską atperka galimybė išmokti, sužinoti, atrasti kažką naujo, o kur dar kelionės po pasaulį, komandiruotės į įvairiausias šalis, įdomus bei intriguojantis darbas gamtoje“, – tikina tyrėja.

Kokios galimybės atsiveria?

Visgi, kaip sako dr. A Audzijonytė, mokslininko darbas tikrai nėra skirtas kiekvienam. Pasak jos, kaip ir renkantis menininko profesiją, taip ir mokslininko, žmogus tam turi jausti pašaukimą, nes tai tikrai nėra tradicinis pasirinkimas.

„Būnant mokslininku, darbo diena neprasideda 8 val. ryto ir baigiasi 17 val. vakaro. Tai tampa ne tik darbu, bet ir gyvenimo būdu. Neretai 2 val. nakties mano galvoje sukasi įvairūs klausimai ir hipotezės. Renkantis šią profesiją, galiu pažadėti, kad nuobodu čia tikrai nebūna. Sričių ir galimybių šioje sferoje yra gausybė, o darbas iš esmės niekada nesibaigia, nes, kaip ir minėjau, atsakius į vieną klausimą, iškyla dar penki“, – sako pašnekovė.

Jei žmogus mokslininko kelią nori rinktis vien dėl pinigų, tyrėja to tikrai nerekomenduoja daryti.

„Pirmiausia – mokslininko profesiją žmonės renkasi norėdami patenkinti smalsumą, realizuoti save, padaryti kažką gero dėl visuomenės bei turėti įdomų ir nemonotonišką gyvenimą. Man asmeniškai visada yra smagu, kad mano sūnus didžiuojasi savo mamos daromu darbu, vyksta su manim atlikti kokius nors tyrimus, diskutuoja, klausinėja. Na, o jei tu esi geras savo profesijoje, iš to tikrai galėsi pragyventi“, – teigia dr. A. Audzijonytė.

Vis dažniau viešojoje erdvėje ir ypač tiems, kurie domisi mokslininko karjeros galimybėmis, tenka išgirsti keturių raidžių junginį STEM. Kaip aiškina dr. A. Audzijonytė, STEM tematika yra labai platus mokslinio darbo apibrėžimas.

„Verčiant pažodžiui, tai – mokslas, technologijos, inžinerija ir matematika. Iš esmės viskas, kas yra susiję su moksliniais tyrimais. Šias tematikas sieja noras atsakyti į žmogui ar visuomenei kylantį svarbų klausimą. Tai yra darbas, pasitelkiant kritinį mąstymą, hipotezių nagrinėjimą. Neabejotinai iš vieno klausimo kyla daugiau klausimų, tuomet bandai atsakyti į juos, tada atsiranda dar kažkas naujo ir t.t. Todėl galima sakyti, kad šioje srityje vieno atsakymo ir galutinės tiesos niekada nebūna.

Populiaru yra sakyti „moksliškai įrodyta“ ar „mokslininkai rado atsakymą“, tačiau iš tiesų mes niekada negalime kažko įrodyti visu 100 proc., o tik sustiprinti tikimybę, kad hipotezė ir turimas supratimas nėra klaidingi. Praktiškai visada išlieka tikimybė, kad tęsiant tyrimus ir vis daugiau gilinantis į problemą kažkokia hipotezė bus paneigta, o tai ir yra mokslo žavesys“, – sako dr. A. Audzijonytė.

Mokslininkė pasiteiravus, kuo šiuo metu jį gyvena, dr. A. Audzijonytė atskleidžia, kad dirba prie Europos Regioninės plėtros fondo finansuojamo ir Gamtos Tyrimų Centro mokslininkų vykdomo projekto, pavadinimu „Lydekai paliepus“, kurio tikslas – prisidėti gerinant ekosistemų būklę ir žuvininkystės valdymą Lietuvos vidaus vandenyse bei pasaulyje.

„Šiuo projektu yra siekiama skatinti tvarią žvejybą Lietuvos ežeruose. Prie projekto dirbančių mokslininkų tikslas yra sužinoti, kokia yra šalies ežerų ir marių būklė. Nors monitoringas Lietuvos ežeruose yra atliekamas jau labai seniai, tačiau šiuo projektu siekiame apibendrinti jau turimus duomenis, į juos pažiūrėti iš naujų kampų, pritaikyti inovatyvius metodus ir modelius. Projektu metu bendraujame su pačiais žvejais bei siekiame įvertinti mėgėjišką žvejybą

Kadangi Lietuvoje buvo uždrausta komercinė žvejyba ežeruose, natūraliai pradėjo daugėti žuvies bei populiarėti mėgėjiška žvejyba, todėl mums yra svarbu atsakyti į klausimą, kaip tokia žvejyba gali turėti įtakos žuvų populiacijoms, įvairovei bei taip pat paruoši teorinės ir praktines priemones, kurios padėtų užtikrinti tvarią bei saugią žvejybą, leistų žmonėms sužinoti apie tokios žvejybos bruožus“, – pasakoja dr. A. Audzijonytė.

Asta Audzijonytė

Jaunųjų mokslininkų įsitraukimas

Nuo pavasario prie projekto „Lydekai paliepus“ besidarbuojanti Vilniaus universiteto Aplinkotvarkos ir aplinkotyros studijų magistrantė Alina Raklevičiūtė sako, kad tyrėjos darbas yra būtent toks, apie kokį ji ir svajojo.

„Visada norėjau tokio darbo, kuris leistų praleisti daug laiko gamtoje, keliauti ir tiesiog būtų mobilus, o ne statiškas. Tiems, kas myli gamtą, biologijos studijos yra tobula vieta. Kaip, galbūt, kai kam gali pasirodyti, biologija nėra vien gyvūnai ir augalai, tai kur kas platesnė sfera, į kurią patenka ir biofizika, biochemija ar molekulinė biologija, žmogaus fiziologija. Apsigynusi biologijos bakalaurą, pasirinkau studijas tęsti Aplinkotvarkos ir aplinkotyros srityje, kuri man yra labai artima, nes visada svajojau prisidėti prie tvaresnės bei švaresnės aplinkos“, – sako A. Raklevičiūtė.

Tačiau, pasak jos, vien didelio noro, siekiant mokslininko karjeros, neužtenka, labai svarbu yra žinios, kurias galima gauti tik per tinkamą praktiką.

„Labai džiaugiuosi gavusi progą prisidėti prie „Lydekai paliepus“ projekto. Tai pati pirma galimybė iš arti prisilieti prie mokslininko darbo specifikos, kaupti patirtį ir tobulėti. Kadangi čia dirbanti komanda yra labai stipri, patarimų, pamokų ir naujų žinių gaunu kiekvieną dieną. Taip pat man labai patinka, kad čia galiu laisvai reikšti savo nuomonę, siūlyti idėjas, į kurias visi rimtai atsižvelgia“, – pasakoja studentė.

Projekte Alina yra atsakinga už žvejų apklausas bei senų rašytinių šaltinių apie hidrologiją skaitmenizavimą.

„Šiuo metu Kauno mariose atlieku žvejų apklausas. Man labai patinka bendrauti su žmonėmis, išklausyti jų problemas ir tuomet bandyti jas spręsti. Žvejai įvardija esamus privalumus, trūkumus, o mes su kolega tą informaciją susisteminame ir pateikiame tolimesnei analizei. Taip pat esu atsakinga už senų hidrologijos metraščių skaitmenizavimą į šiuolaikiniais skaitymo ir naudojimosi formas“, – aiškina mergina.

Merginos pasiteiravus, kur ji save mato, baigus studijas, Alina sako norinti ir toliau tęsti darbus prie visuomenei reikšmingų bei gamtą tausoti skatinančių projektų.

„Labai tikiuosi, kad ir toliau galėsiu dirbti panašiuose ir dar didesniuose projektuose, kurie bus susiję su gamtos taršos mažinimu ir aplinkosauga. Noriu prisidėti prie gražesnės ir tvaresnės aplinkos, kurioje visiems gyventi būti gera bei saugu“, – sako jaunoji mokslininkė.

Nuo studento iki mokslininko

Pats jaunojo mokslininko kelią praėjęs Gamtos Tyrimų Centro mokslo darbuotojas dr. Justas Dainys sako, jog šioje profesijoje nuolatos būtina tobulėti, todėl jauniesiems savo kolegoms, tik atsiradus galimybei, pataria „griebti jautį už ragų“.

„Studentai įvairiuose projektuose savo mokslininko kelią dažniausiai pradeda nuo techninių darbų: lauko medžiagų, informacijos rinkimo ir pan. Taip pat studentai gauna progą bendrauti su labiau patyrusiais projekto dalyviais ir tokiu būdu po truputį kaupia patirtį bei žinias. Todėl jei tik yra galimybė kažkur dalyvauti, prisidėti prie mokslinių darbų, atlikti praktiką užsienyje, tokių progų patarčiau nešvaistyti“, – sako mokslininkas.

Pabaigus bakalauro, magistro ir doktorantūros studijas, kaip pasakoja dr. J. Dainys, prasideda tikrojo mokslininko kelias.

„Įgijęs daktaro laipsnį, tampi savarankišku mokslininku, kuris pats gali teikti paraiškas projektams, dalyvauti konkursuose, kuruoti darbus, generuoti idėjas bei jas įgyvendinti. Tuomet pats buri komandą, jai vadovauji, daug dalykų tavęs neberiboja, atsiranda kūrybinė laisvė. Kažkuria prasme tampi nepriklausomas“, – teigia vyras.

Dr. J. Dainio paklausus, ar jis pastebi augantį mokslininko profesijos populiarumą, pašnekovas sako, jog tai „pamatuoti“ gana sudėtinga.

„Kiek mokslininko profesija yra populiari, sunku pasakyti, tačiau, kad jį yra būtina – abejoti nereikėtų. Pavyzdžiui, ES turi specialius investicijų fondus, skirtus vystyti jaunųjų tyrėjų karjeros galimybėms, taip pat organizuoja įvairius projektus, kuriais siekiame pritraukti gabų, smalsų jaunimą. Pasaulis supranta, kad mokslininko profesija yra ypač svarbi, todėl galimybių eiti šiuo keliu netrūksta, tik tam reikia turėti noro ir ryžto“, – sako Gamtos Tyrimų Centro mokslo darbuotojas.

Finansuoja Europos Socialinis fondas


Užsakymo nr.: PT_86054589