Straipsnio autorius, kuris, beje, atstovauja Lietuvos biodegalų pramonę, bando degalų tiekėjus pavaizduoti atsakingais už ilgametę valstybės politiką biodegalų srityje. M.Nagevičius tvirtina, jog „degalų tiekėjų gudravimai ir privedė iki situacijos, kuri Lietuvai reikš dešimtis milijonų eurų kainuosiančias papildomas biudžeto išlaidas“. Tokie teiginiai atspindi niūrią šių dienų viešojo diskurso realybę, kai iš ekspertinės ir kompleksinės diskusijos pašalinamas gylis ir kompleksiškumas, selektyviai renkantis priežastis ir teigiant būtent jas esant kaltomis dėl pasekmių.
Straipsnio autorius teigia, jog „neseniai išaiškėjo“ viešai skelbtas Lietuvos energetikos agentūros viešasis pirkimas dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių naftos produktų atsargų keitimo. Tai yra veikla, kurią vykdo būtent Lietuvos energetikos agentūra, gavusi reikalingus LR energetikos ministerijos leidimus ir vadovaudamasi teisės aktais. Akcentuojame, jog M.Nagevičius yra Lietuvos energetikos agentūros valdybos narys. Šiai veiklai išaiškėti nereikalingos jokios papildomos pastangos, ji yra visiškai vieša ir teisės aktais reglamentuota.
Stebėtinai tendencingame straipsnyje yra supainiojami vadinamųjų specialiųjų atsargų, kurias išskirtinai nuosavybės teise valdo valstybė, ir komercinių atsargų saugojimo, keitimo ir kokybės reikalavimai.
Valstybės pasirengimą ekstremaliai energetikos padėčiai reglamentuojantys teisės aktai yra skirti užtikrinti kiek įmanoma sklandesnį šalies funkcionavimą tais atvejais, kai reikšmingai sutrinka naftos ir naftos produktų tiekimas. Tokiais atvejais atsargos būtų realizuojamos specialiai nustatyta tvarka, užtikrinant jų prieinamumą tiek itin jautrioms ir svarbioms valstybės funkcijoms atlikti (greitoji medicinos pagalba, ugniagesiai, gelbėtojai, policija ir kt.), tiek ir privačiam sektoriui.
Dėl šios priežasties valstybėje yra kaupiamas toks naftos produktų ir naftos kiekis, kuris leidžia užtikrinti šaliai reikalingų produktų kiekį bent 90 dienų. Dalį šio kiekio privalo sukaupti degalų tiekėjai, bet daugiau nei trečdalį valstybė kaupia nuosavybės teise. Valstybės vardu tai daro būtent Lietuvos energetikos agentūra.
Šios atsargos kaupiamos ir laikomos keletą metų, todėl privalo būti užtikrinta tinkama jų kokybė bet kuriuo realizacijos metu. Autoriaus minimų „gudravimų“ šiame procese nėra ir negali būti. Tik valstybė, kaip specialiųjų atsargų savininkė, sprendžia dėl laikomų atsargų kokybės ir įvertina ar (i) atsargos yra tinkamos kokybės, ar (ii) jas jau reikia pakeisti, ir ar (iii) keletą metų laikytos degalų atsargos vis dar gali būti kokybiškai sumaišytos su biodegalais, ar, siekiant atitikimo kokybės reikalavimams, turėtų būti realizuotos rinkoje be biodegalų. Šiuos sprendimus valstybės vardu priima Lietuvos energetikos agentūra ir Energetikos ministerija, jokiu būdu ne degalų tiekėjai. Tiek atsargų keitimo, tiek realizavimo rinkoje sąlygas
(prievolę sumaišyti su biodegalais arba ne) nustato taip pat valstybės institucijos pagal teisės aktų reikalavimus, o ne degalų tiekėjai. Degalų tiekėjai tiesiog dalyvauja viešuosiuose atsargų keitimo paslaugų pirkimuose ir teikia paslaugas nustatytomis sąlygomis.
Pažymėtina, kad AB „ORLEN Lietuva“ prieš gerus metus yra informavusi už valstybės atsargų kaupimą atsakingas institucijas apie tai, kad specialiųjų atsargų keitimas 2020 metais gali turėti neigiamą įtaką šalies tikslams siekiant atsinaujinančių išteklių dalies transporto sektoriuje. Visgi, šie tikslai nėra vieninteliai, kurių siekia valstybė. Energetinis saugumas ir pasirengimas ekstremalioms situacijoms yra tai, ką užtikrinti taip pat privalu.
Dėl atsinaujinančios energijos tikslų transporto sektoriuje
M.Nagevičiaus parengtame straipsnyje degalų tiekėjai kaltinami siekiantys sumažinti Lietuvos progresą dekarbonizuojant transporto sektorių. Su tuo kategoriškai nesutinkame.
Autorius pamiršo paminėti, kad būtent degalų tiekėjų aktyvus dalyvavimas didele dalimi prisidėjo prie biodegalų įmaišymo į benziną normų padidinimo. Būtent degalų tiekėjai aktyviai dalyvavo ir palaikė institucijų siūlymus didinti biodegalų dalį dyzeline pereinamuoju laikotarpiu. Taip pat degalų tiekėjai palaiko ir aktyviai remia transporto dekarbonizacijos iniciatyvas, kurios nekelia rizikos degalų kokybei ir dera su ES politika šioje srityje. Natūralu, kad būdami tais, kurie tiekia degalus galutiniam vartojimui, degalų tiekėjai yra suinteresuoti Lietuvos transporto sektoriaus konkurencingumu.
AB „ORLEN Lietuva“ skatindama Lietuvos progresą atsinaujinančios energijos tikslų siekime transporto sektoriuje, 2018 metais kreipėsi į atsakingas institucijas. Bendrovė ragino inicijuoti diskusijas, informuoti apie tai, kokie tikslai yra keliami ES, kokios fundamentalios kliūtys trukdo jų siekti, taip pat kaip būtų galima užtikrinti sklandų transporto sektoriaus ir degalų rinkos funkcionavimą ES direktyvas atitinkančiais būdais. Tokios diskusijos vyko ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje. Dalis diskusijose aptartų priemonių buvo įgyvendintos, bet dėl įvairių priežasčių, kurias Autorius vengia minėti, Lietuva liks gana toli nuo siekiamų 10 % atsinaujinančių išteklių transporto energijos vartojime.
ES politika ir kitose šalyse plačiai vartojamos priemonės šios politikos tikslams siekti gana ženkliai skiriasi nuo to, ko siekia Autoriaus atstovaujama organizacija. Pavyzdžiui, ES riboja iš maistinių ir pašarinių augalų pagamintų biodegalų vartojimą ir kartu skatina vartoti biodegalus iš atliekų ir likučių. Taip pat ES tikslai transporto sektoriuje yra keliami metiniam į rinką patiektam energijos kiekiui, o ne privalomam biodegalų įmaišymui į kiekvieną litrą. Priešingai, ES Teisingumo teismas savo 2013 metų sprendime byloje C-26/11, išreiškė abejonę, ar privalomas biodegalų įmaišymas į kiekvieną litrą degalų atitiktų degalų kokybės direktyvos reikalavimus.
Lietuvoje taikomos privalomos biodegalų įmaišymo į kiekvieną litrą normos. Tai yra ne šiaip normos, o maksimalios ES leidžiamos normos, kurios Lietuvoje nustatytos kaip minimalūs įmaišymo reikalavimai. Tikrai ne visos ES šalys taiko tokius ambicingus įmaišymo į kiekvieną litrą reikalavimus kaip Lietuva, nes jie, galimai, prieštarauja ES teisei. Tačiau šių šalių rezultatai siekiant ES tikslų yra ženkliai geresni nei Lietuvos. Todėl akivaizdu, kad į degalus įmaišomų biodegalų kiekis nelaikytinas esmine kliūtimi Lietuvai siekiant ES tikslų.
Priežasčių yra ne viena: Lietuvoje itin menka šalies geležinkelių ir kelių transporto elektrifikacija. Tai – viena iš priežasčių, nors ir ne esminė, lyginant su kitomis ES šalimis. Deja, Lietuva nuo ES šalių ypatingai atsilieka iš atliekų ir likučių pagamintų biodegalų dalimi. Jei visoje Europos Sąjungoje tokios rūšies biodegalai sudaro 24 %, tai Lietuvoje – 0 %.
Autorius mini keletą valstybių, kurios sėkmingiau nei Lietuva siekia ES tikslų transporto sektoriuje. Pažiūrėkime, kokie pažangesnių biodegalų kiekiai buvo kai kuriose iš šių šalių (2018 m. Eurostat duomenimis, prieš daugiklių taikymą):
Kroatija – 100 %; Malta – 99 %; Nyderlandai – 70 %; Portugalija – 59 %; Suomija – 53 %; Vokietija – 29 %. Akivaizdu, kad sėkmingiausiai tikslų siekiančiose šalyse biodegalų iš atliekų ir liekanų dalis yra pakankamai didelė. Ir tai yra natūralu, nes tokių biodegalų energetinė vertė yra laikoma dvigubai didesne apskaičiuojant galutinius valstybių rezultatus. Lietuva, net ir nustačiusi maksimalias įmaišymo normas į kiekvieną litrą, liks gerokai atsilikusi nuo galutinio ES tikslo.
Kaip minėta, tam yra daugybė priežasčių, bet viena iš jų neginčytinai yra ir tai, kad esamas teisinis reguliavimas palankus šalyje gaminamiems pirmosios kartos biodegalams, kurie yra pigiausias būdas įvykdyti privalomo įmaišymo į kiekvieną litrą reikalavimus. Ir degalų tiekėjai šiuos reikalavimus vykdo negudraudami.
Dėl AB „ORLEN Lietuva“ siūlymo nemaišyti biodegalų į dyzeliną žiemos metu
M.Nagevičius visiškai iš konteksto ištraukia AB „ORLEN Lietuva“ rašto teiginius ir bando juos aplipdyti neaiškiais kėslais. Akcentuojame, jog AB „ORLEN Lietuva“ ne vienu ankstesniu raštu informavo LR Seimo narius apie rizikas, susijusias su skubotu visą dešimtmetį galiojusio teisinio reguliavimo pakeitimu (galimybe nemaišyti biodegalų į arktinį dyzeliną), nesudarius tinkamų sąlygų rinkos dalyviams tam pasiruošti. Poveikis kainoms net nebuvo aptariamas rašte, kurį mini M. Nagevčius, nors tai iš tiesų yra viena iš tokių rizikų greta kitų, kurios susijusios su kokybe ir pajamų iš akcizo sumažėjimu.
Ne vienu ankstesniu raštu bei viešose diskusijose Bendrovė informavo tiek LR Seimo narius, tiek kitas institucijas ir rinkos dalyvius, kad pati yra pasirengusi maišyti kokybiškus, tačiau ne Lietuvoje gaminamus, biodegalus šaltuoju laikotarpiu. Visgi, jei Seimo nariai manytų, kad rizikos yra per didelės, buvo pasiūlytas galimas jų suvaldymo būdas. Kadangi kokybiškų biodegalų įmaišymo į arktinį dyzeliną poveikis kainoms yra ženkliai didesnis nei M.Nagevičiaus minimos centų dalys, Bendrovės vertinimu poveikis biudžeto pajamoms iš akcizų surinkimo gali būti itin reikšmingas, jei tranzitinis transportas pasirinks degalus pildyti kaimyninėse valstybėse, kuriose degalai bus pigesni, nors ES tikslų jos siekia ne mažiau sėkmingai nei Lietuva. Tad teiginiai, kad Bendrovė ignoruoja mokesčių mokėtojų ir valstybės interesus yra neteisingi.
Užsakymo nr.: PT_85689624