– Rasa, ar sunku buvo priimti sprendimą pradėti kalbėti? Ar tam prireikė daug drąsos?

– Galiu pasakyti, kad buvo nelengva. Be šeimos palaikymo to padaryti nebūtų įmanoma, nes žmogus negali likti vienas. Vieną žmogų labai greitai suvalgo sistema. Aš taip pat bijojau būti suvalgyta. Tik dėl mūsų šeimos stiprybės, bendros jėgos ir vienas kito palaikymo, taip pat – dėl aukštesnių jėgų palaikymo, mums pavyko.

– Su kokiais sunkumais susidūrėte ir kaip pavyko juos įveikti?

– Sunkiausia buvo ištverti psichologinį spaudimą iš tų, kurie vykdė neteisėtas veikas, kurie stengėsi sunaikinti mane ir veikti mano šeimą. Buvo sunku taikstytis su ta neteisybe, kai tu esi visiškai teisus, tačiau tai įrodyti tau tampa labai sunku. Tuomet galvojau – negi mes visi esame tokie tamsūs ir supuvę, kad negalime įgyvendinti teisingumo, kad niekas manęs negirdi, niekas nesupranta ir visi yra tarsi užhipnotizuoti? Sunku, kai sistema yra labai vieninga, tampriai susijusi ir dideliais pinigais susaistyta, o tu esi vienas, paprastas ir tik su savo šeima, kuris bando visiems atverti akis.

– Ar buvo silpnumo akimirkų, kai, pavyzdžiui, gailėjotės prabilusi? Kaip su jomis kovojote?

– Ne, nebuvo. Galbūt būtų buvę, jei neturėčiau tokio užnugario: namo grįžusi visada rasdavau labai didelį supratimą ir palaikymą. Be to, tokių akimirkų tiesiog negalėjo būti, nes niekada negalėjau sustoti, jiems pasiduoti ir parodyti savo silpnumo.

Vytautas Bakas, Saulius Skvernelis, Rasa Kazėnienė, Ausma Miškinienė, Ieva Gervinskaitė

– Ar visada buvote tokia tiesos ieškotoja?

– Turėjau skaudžių netekčių dar paauglystėje, kai mane ir mano mamą paliko labai mylimas ir artimas tėvelis. Supratau, kad ant lėkštės niekada niekas nieko mums neatneš. Tai mane paskatino nesėdėti vietoje kaip pelytei. Teisybės ieškojimas man visada labai rūpėjo. Man visada labiausiai rūpėjo žmogus, kuris uždirba mažiausiai, yra skriaudžiamas. Norėjosi jiems duoti daugiau ir atimti iš tų, kurie ima glėbiais. Tokia mano misija.

– Ar sulaukdavote palaikymo iš žmonių?

– Taip, be palaikymo būtų buvę sunku. Žmonės ir palaiko tave, ir varo į priekį, ir neleidžia suklupti. Dar ir dabar žmonės kreipiasi į mane su savo problemomis, kurių aš negaliu išspręsti, bet man taip malonu, kad jie manimi pasitiki. Tada supranti, kad elgeisi teisingai. Aišku, be palaikymo tų, kurie turi didelės įtakos valstybėje, taip pat būtų buvę labai sunku. Aš nesivaržiau, kreipiausi visur, kur galėjau.

Pirmasis susitikimas ir pokalbis su premjeru Sauliumi Skverneliu tuomet, kai man buvo labai sunku, – buvo mano išsigelbėjimas.

– O kas iš valdžios atstovų jums padėjo labiausiai?

– Vyriausybė buvo ta institucija, kuri aktyviausiai palaikė su manimi ryšį. Būtent pirmasis susitikimas ir pokalbis su premjeru Sauliumi Skverneliu tuomet, kai man buvo labai sunku, kai buvau palikta Kauno tardymo izoliatoriaus terpėje, kurioje knibždėjo negeroves kūrę asmenys, ir būtent Ministro Pirmininko geniali mintis, kad man reikia pakeisti terpę ir eiti į Teisingumo ministeriją, kurioje aš jausčiausi daug saugesnė ir stipresnė, – tai buvo mano išsigelbėjimas. Mes palaikėme glaudų ryšį tiek su premjeru, tiek ir su jo komanda. Aš žinojau, kad man bet kada pakels telefono ragelį. Aišku, aš tuo nepiktnaudžiavau, bet vien žinojimas, kad tu gali kreiptis, kai tau yra blogai, yra ypač reikalingas. Esu be galo už tai dėkinga. Sistema yra pernelyg galinga, čia labai lengva susidoroti su žmogumi, todėl tave turi kažkas, kas yra stipresnis ir turi valdžios galių, palaikyti.

Rasa Kazėnienė

– Kai teisme buvo paskelbtas jums palankus verdiktas, neslėpėte džiaugsmo. Tačiau, jei pažiūrėtumėme atgal, ar eitumėte šį kelią dar kartą?

– Žinoma, nes aš žinau baigtį. Kitą vertus – eičiau dėl to, kad kitiems parodyčiau ir kiti pamatytų, kad jau dabar nėra viskas taip paprasta, kad nėra lengva viską nupirkti, sutvarkyti, suderėti kabinetų užkulisiuose. Net ir mano džiaugsmo ašaros buvo natūralios dėl to, kad supratau, jog egzistuoja teisingumas. Tai yra svarbiausia, daugiau nieko nereikia. Mums nereikia moralinės žalos atlyginimo, nė vieno svetimo euro – tik teisingumo.

– Kodėl svarbu netylėti ir prabilti?

– Tie, kurie jau nuo seno yra likę prie tų lovių, mūsų pinigų ir valdžios, jau parodė, ką gali, ir tai mūsų netenkina. Manęs, kaip jaunosios kartos atstovės ir mamos, turinčios vaiką, tai netenkina. Aš norėčiau, kad vaikas didžiuotųsi savo šalimi, norėtų čia gyventi, kurti savo ateitį ir siekti išsilavinimo. Vis tik, aš matau, kad yra didelis nusivylimas. Dažniausiai mes paliekame savo šalį ne dėl to, kad mums trūksta pinigų, o todėl, kad ieškome socialinio teisingumo. Tai turėtų būti mūsų prioritetas. Socialinis teisingumas vis dar yra kažkur užmarštyje, tarsi kažkieno nupirktas. Norėčiau, kad savo teisumą žmonės galėtų nesunkiai įrodyti. Kad mane saugotų ne tik Konstitucija, bet ir valstybinės institucijos.

– Kaip paskatinti kitus žmones, esančius panašiose situacijose, nebijoti ir pradėti kalbėti? Ką jiems patartumėte?

– Svarbiausia – niekada nepasiduoti, ypač, kai žengiamas pirmas žingsnis, kuris būna sunkus. Aš ir pati sulaukiau labai didelio spaudimo, informacijos nutekėjimo, didelės grėsmės ir tiesioginių grasinimų. Bet to nereikia bijoti, sistemos žmonės yra bejėgiai, nes jų sistema traukiasi, o mūsų, laisvų žmonių, daugėja. Ir viskas priklauso nuo mūsų, t. y., kaip jie jausis ateityje, ar jie vis dar galės veikti taip neteisėtai ir mus skriausti. Bet to nereikia bijoti. Pirmi žingsniai yra sunkūs, bet vėliau viskas įsibėgėja.

Politinė reklama bus apmokėta iš Sauliaus Skvernelio politinės kampanijos sąskaitos.