– Jūsų įkurtam Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui (toliau – LVSO) šiemet – 30 metų. Koks ryškiausias visų šių metų prisiminimas?
– Be abejo, kad pirmoji repeticija ir pirmasis orkestro koncertas. Tai buvo orkestro gimimas ir pradžia. Pirmoji repeticija truko apie 25 minutes ir aš supratau, kad visi muzikantai buvo kažkokioje euforijoje dėl to, kad gimė naujas muzikinės kultūros židinys.
– Kaip praėjo pirmasis koncertas? Ar prisimenate jaudulį arba tai, kaip tuomet jautėtės?
– Man tada buvo 28 metai, turėjau nemažai koncertinės praktikos. Virpesys kojose buvo galbūt dėl to, kad tai buvo naujo jaunimo simfoninio orkestro (tuometinis LVSO pavadinimas) pirmasis koncertas.
Publikos susidomėjimas buvo neįprastas. Tai buvo tiesiog ažiotažas, nes sulūžo Operos teatro durys. Durys buvo metalinės, bet jos sulūžo. Tiek daug jaunos publikos atstovų norėjo patekti į pasirodymą. (šypsosi)
– Esate ne tik dirigentas, tačiau ir orkestro lyderis. Ar apibūdintumėte save kaip demokratišką vadovą?
– Manau, kad esu labai demokratiškas žmogus, ir visuomet galvoju, kad žmonės turi savo teises, yra lygūs. Visos tos vertybės, kurios yra demokratiškoje visuomenėje, yra ir orkestre, bet ne muzikos atlikimo ar repeticijų laiku. Čia egzistuoja kitos žaidimo taisyklės, kai dirigentas diktuoja savo valią. Bet tai yra tiesiog muzikos atlikimas, kuris neturi nieko bendro su demokratija. Galima sakyti, kad muzikos atlikimo metu dirigentas diktuoja savo valią, tačiau po to jis yra demokratiškas, draugiškas ir suprantantis muzikantų norus, vargus bei problemas žmogus. Galbūt ne visada taip yra, bet aš stengiuosi, kad taip būtų.
– O kaip yra namuose: ar noras lyderiauti persiduoda į šeimą?
– Būtų gerai, kad nepersiduotų. Galbūt kažkaip ir persiduoda, bet, žinote, reikia būti protingam: reikia žinoti, kad yra lygios teisės ir kiekvienas žmogus gali turėti savo nuomonę. Pavyzdžiui, kai kuriuose dalykuose sprendimą priima ir pagrindinį vaidmenį atlieka žmona, kai kuriuose – aš.
Tačiau ir paties dirigavimo orkestrui aš nepavadinčiau lyderyste, tai tėra žaidimo taisyklės. Muzikantai supranta, kad tam, jog būtų atliekamas kūrinys, reikalingas dirigentas ir jo valia, tad jie su džiaugsmu, jeigu tik tiki dirigentu kaip muzikantu, pasiduoda jo valiai.
Vis dėlto šeimoje, aš manau, turėtų būti kitaip, todėl ir stengiuosi, kad būtų kitaip. Stengiuosi, kad būtų lygiateisiškumas ir susitarimas dėl to, kaip, ką ir kada mes darysime.
– Vis dėlto, ar yra kažkas, ko negalite pakęsti, pavyzdžiui, darbe?
– Manau, kad aš esu pakankamai atviras žmogus, todėl melo ir veidmainystės nelabai galiu pakęsti. Bet vėlgi, muzikoje to melo beveik nėra. Visi orkestro muzikantai labai myli muziką ir su džiaugsmu atiduoda tai, ką gali. O šalia muzikos būna visko. Muzikiniuose kolektyvuose yra be galo daug skirtingų žmonių, todėl, žinoma, kad būna ir daug intrigų.
– Kokiais principais Jūs vadovaujatės savo darbe? Galima sakyti, kad dirigavimas orkestrui yra panašus į valstybės vadovo darbą, tad kokia jūsų patirtis ar darbo principai galėtų būti naudingi ir valstybės vadovui?
– Pirmiausia, aš nedrįsčiau savo patirties piršti kitiems ar jiems patarinėti. Vis tik, dirigentas savo charakteryje turi turėti ir direktoriaus, ir režisieriaus, kartais ir aktoriaus, kartais tiesiog muzikanto-profesionalo savybių. Taip pat, turi mylėti muziką ir muzikantus. Manau, kad visi šie dalykai – tikri principai, meilė žmonėms, atvirumas ir sąžinė – yra labai svarbūs visiems vadovams. Žinoma, negalima pamiršti ir pagarbos. Taigi manau, kad šias rimtas savybes privalo turėti ir dirigentas, ir bet kokio lygio vadovas.
– O kaip, jūsų nuomone, iki šiol Lietuvai sekėsi su lyderiais ir jų dėmesiu kultūrai? Ar to dėmesio užteko anksčiau ir šiandien?
– 1000 proc. noriu pasakyti, kad neužtenka. Jeigu tikrai suvokiame, kad kultūra yra viskas ir kaip svarbu yra tai, kas mus supa, tuomet tam turime skirti daugiau dėmesio.
Jokiu būdu nesakau, kad, pavyzdžiui, bibliotekos ar bibliotekininkai turėtų gauti mažiau dėmesio, tačiau manau, kad pasidomėti, kokiose situacijose yra, pavyzdžiui, simfoniniai orkestrai Švedijoje ar Vokietijoje, ir kokioje – Lietuvoje, būtų labai gerai. Mes esame tragiškoje situacijoje. Klausite, nuo ko tai priklauso? Manau, kad nuo politikų sprendimų, nuo valdžios dalybų.
Trumpai, galiu pasakyti, kad ir iš naujo valstybės vadovo tikiuosi visiškai kardinalaus, naujo, kitokio požiūrio į profesionaliąją kultūrą, t. y. į Lietuvos muzikinę kultūrą, todėl kad tai yra labai svarbu siekiant užauginti protingą, išsilavinusį, kūrybingą ir turintį dvasinę pusiausvyrą bei laisvą žmogų.
– Šiuo metu esate ir kandidato į prezidentus Sauliaus Skvernelio patikėtinis. Kodėl toks pasirinkimas?
– Saulius Skvernelis yra žmogus, kuris turi visas reikiamas gero vadovo savybes – principingas, nuoširdus, nepataikaujantis, mylintis ir gerbiantis žmones. Taip pat labai svarbu, kad jis laikosi duoto žodžio. Tokių žmonių dabar reta, ypatingai – aukštose pozicijose.
Politinė reklama bus apmokėta iš Sauliaus Skvernelio politinės kampanijos sąskaitos.
Užsakymo nr.: PT_81059071