Klestinčios prekybos centras

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto doktorantė ir lektorė N. Latvytė pasakoja, kad žydų bendruomenės istorija Kaišiadoryse susijusi su geležinkelio, jungusio Varšuvą ir Peterburgą bei jo atšakų, jungusių Liepojos uostą Latvijoje su Romnų miestu Ukrainoje, statyba: „Puikus susisiekimas suteikė miestui galimybę vystyti prekybą ir amatus ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos, Prūsijos bei Ukrainos mastu. Dėl geležinkelio Kaišiadoryse klestėjo prekyba, veikė užeigos, plėtojosi amatai. Čia visuomet būdavo pirkėjų – vietinių ir ypač atvykstančiųjų, nes svarbių geležinkelių sankryžoje įsikūręs miestas visuomet buvo pilnas žmonių šurmulio.“

Atsiradus geležinkeliui į Kaišiadoris atvykdavo ir nauji klientų srautai. Čia kūrėsi parduotuvėlės, užeigos bei smuklės. Žydės moterys rūpindavosi viešbučiais, o vyrai miško medžiagomis, grūdų prekyba bei jų gabenimu į kitus kraštus.

„Nors dauguma Kaišiadorių žydų buvo smulkūs amatininkai ir prekybininkai, verta paminėti, kad didžiaisiais verslais, tokiais kaip medžio supirkimas ir prekyba vertėsi Berelis Berzakas, Chaimas Segalauskas, Jankelis Gurvičius. Prieš Antrąjį pasaulinį karą mieste veikė ne vienas restoranas. Tuo metu Kaišiadoryse veikė keletas žydų kepyklų per dieną iškepančių net kelis šimtus kilogramų duonos gaminių, kurie turėjo didelę paklausą tarp vietinių gyventojų ir sulaukdavo nemažai pagyrų iš atvykstančiųjų“, – pasakoja N. Latvytė.

Teofilijus Matulionis
Foto: Autorių nuotr.

Kulka už tai, kad esi žydas

Lektorė N. Latvytė pabrėžia, jog žydų bendruomenės klestėjimą lėmė ne tik gera miesto padėtis. Šie žmonės buvo ypatingai bendruomeniški, paslaugūs bei stengiantys prisidėti prie šalies gerovės. Deja, požiūris į žydus, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, pasikeitė iš esmės. Dar prieš įžengiant vokiečiams buvo susikūręs vietinių baltaraiščių būrys, kurio nariai ėmė persekioti žydus, komunistus ir sovietinės valdžios atžvilgiu palankiai nusiteikusius asmenis. Vėliau jų vykdomos provokacijos, žydų persekiojimai, smurtas ir suėmimai dar labiau suaktyvėjo.

„Pirmąja baltaraiščių auka tapo miesto rabinas Dovidas Aronas Jaffe, kurį baltaraiščiai už barzdos išvilko iš namų ir tampė miesto gatvėmis iki mirties. Žydas gimnazistas Zilbertas buvo nušautas gatvėje už tai, kad neatsiliepė į baltaraiščio šūktelėjimą. Kitas išpuolis prieš žydus mieste įvyko tuomet, kai baltaraiščiams pavyko po žydų sinagoga paslėpti ginklus, o po kai kuriais jų gyvenamaisiais namais –sprogstamas medžiagas. Vėliau darydami kratas baltaraiščiai tai neva atrado pas Šmuelį Zasą, Boruchą Fleišerį, Aroną Jofaną ir Šifrą Fabrauskienę. Prasidėjo masiniai žydų suėmimai. Tuo metu mieste gyveno 150 žydų šeimų, kurioms nebuvo saugu nei namuose, nei gatvėje“, – pasakoja N. Latvytė.

Teofilijus Matulionis
Foto: Autorių nuotr.

Visgi žydų žudynių metu išliko ir blaiviai mąstančių, drąsių žmonių. Vienas iš jų buvo tuometinis vyskupas Teofilius Matulionis, dar prieš keletą metų paskelbtas palaimintuoju. Kartu su benediktinių vienuolyno vyresniąja seserimi Liucina dvasininkas išsaugojo penkis žydų kilmės vaikus. Kai kurie jų buvo slepiami Kaune, vėliau Kaišiadorių bažnyčios varpinėje. Anot kunigo Mariaus Talučio, Teofiliaus Matulionio kanonizacijos proceso – bylos postulatoriaus, vyskupo Teofiliaus nesustabdė nei baimė, nei melai.

„Situacija tuo metu tikrai nebuvo paprasta ir joje susigaudyti galėjo tik turintys tvirtus tikėjimo, išminties, gyvenimo patirties pagrindus. Juk daugelis, atėjus vokiečiams, lengviau atsikvėpė, nes manė, jog sugrįš Lietuvos liuosybės laikai, prarasti per pirmą sovietų okupaciją. Tačiau su nacių atėjimu pradėjo veikti melo, propagandos mašina, apraizgiusi daugelio žmonių galvas, be to, žmones buvo sukausčiusi baimė. Ir tik žmonės, kurie galvojo apie kitus, Dievo įsakymų ir sąžinės šviesoje tapo mūsų švyturiais ir tautos pasididžiavimu“, – sako M. Talutis.

Žudynėms rado ir savanorių

Anot N. Latvytės, kasdieninį žydų gyvenimą apsunkino ne tik judėjimo laisvės, apsipirkimo, disponavimo turtu apribojimai, bet ir nuolatinis vietinių baltaraiščių bei policininkų smurtas. Iki atsirandant getui, Kaišiadorių vietiniai aktyvistai su policininkais suėmė apie 200 žydų. Pirmiau buvo suimti tik vyrai, nes jų izoliavimas turėjo užtikrinti greitesnį masinio naikinimo įgyvendinimą. Moterys, vaikai ir seneliai buvo suimti ir įkalinti vėliau. Getas Kaišiadoryse buvo įkurtas 1941-ųjų rugpjūčio pradžioje, o jau mėnesio pabaigoje prasidėjo masinės žydų žudynės.

Teofilijus Matulionis
Foto: Autorių nuotr.

„Pagal Saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje Karlo Jägerio ataskaitą, žydai kalinti Kaišiadorių gete ir laikinojo izoliavimo vietoje – iš viso 1911 asmenų – buvo sušaudyti 1941 m. rugpjūčio 26 d. Strošiūnų miško pakraštyje, šalia Kaišiadorių-Žiežmarių kelio. Žudynėse Strošiūnų miške dalyvavo vietiniai administracijos atstovai, policininkai, specialiai žydų žudymui suburtas J. Hamanno vadovaujamas mobilus būrys, taip pat savanoriai. Rugsėjo 1 d. Kaišiadorių nuovados policijos viršininkas Trakų apskrities viršininkui pranešė, kad visi mieste buvę žydai yra likviduoti“, – pasakoja lektorė N. Latvytė.

Tikėjosi pasiųsti užmarštin

Šiandien Kaišiadorys kalba ne tik apie tragišką žydų likimą, bet pasakoja ir palaimintojo Teofiliaus Matulionio istoriją. Kai 1942-aisiais dvasininkas buvo paskirtas tarnauti Kaišiadoryse mirus vyskupui Juozapui Kuktai, Teofiliui tai buvo visiškai netikėta.

„Skaitant vyskupo Teofiliaus laišką popiežiui Pijui XII, galima pajusti tam tikrą vidinį skausmą, jog perėmus naujas pareigas teks atidėti svajonę vykdyti misijas Rusijoje. Tačiau Teofilius paklusniai priėmė naujas pareigas ir 1943 metų gegužė perėmė vyskupijos valdymą. Deja, 1946-ųjų gruodžio mėnesį buvo suimtas ir pasodintas į KGB kalėjimą Vilniuje, o vėliau išvežtas į Oršos, Vladimiro ir Potmos kalėjimus. Po 10 metų nelaisvės grįžo į Lietuvą ir stengėsi kuo greičiau perimti Kaišiadorių vyskupijos valdymą, nors tai bolševikų valdžiai labai nepatiko“, – pasakoja M. Talutis.

Teofilijus Matulionis
Foto: Autorių nuotr.

Mirus Teofiliui 1962-aisiais Šeduvoje, pagal bažnytinę tradiciją vyskupas turėjo būti laidojamas savo katedroje. Nors buvo minčių Teofilių palaidoti Šeduvos šventoriuje, visgi jo palaikai keliavo tiesiai į Kaišiadorių katedrą. Toks sprendimas buvo priimtas ne dėl to, kad bolševikai būtų įvertinę vyskupo nuveiktus darbus.

„Buvo minčių Teofilių palaidoti Šeduvos šventoriuje, bet valdžia išsigando, kad jo kapas netaptų traukos vieta. Visgi Kaišiadorių katedroje Teofilius buvo palaidotas ne todėl, kad buvo Kaišiadorių vyskupas, o tiesiog bolševikams patiko mintis, kad Matulionis bus uždarytas kriptoje ir visi pamirš Matulionį. Tačiau jie klydo. Dabar, po beatifikacijos, paskelbimo palaimintuoju, naujai rašoma šios vietos istorija, nes palaimintojo Teofiliaus sarkofagas yra antgamtinių malonių patyrimo vieta“, – sako kunigas M. Talutis.

Žmogiškos atjautos kelias

N. Latvytės nuomone, žydų istorija Lietuvoje vis dar nėra suvokiama kaip sudėtinė Lietuvos istorijos dalis. Lektorė pastebi, jog Holokausto tema per ilgai buvo nepasakojama bei nutylėta.

„Žydų istorija vis dar pasilieka Lietuvos istorijos paraštėse todėl, kad pernelyg ilgą laiką ji buvo nutylėta, nuasmeninta, nepapasakota, fragmentuota dėl iškylančio kaltės ir gėdos jausmo ypač kalbant Holokausto tema. Neretai pastaroji kelia įtampą bei iššaukia gynybinės pozicijos reikalaujančias reakcijas, tokiais jautriais aspektais kaip vietinių gyventojų dalyvavimas žydų žudynėse, nužudytųjų žydų turto pasisavinimas, masinių žydų žudynių – kaip savojo skausmo – vietų suvokimas“, – pasakoja N. Latvytė.

Norintiems pažinti istoriją, nepaliekant įvykių paraštėse, „Žūvančiųjų gelbėjimo kelyje“ Kaišiadorių rajone galima atrasti žydų paveldo vietų, skirtų atminti tragiškus likimus. Tai 182 km piligriminio žygio maršrutas, pasakojantis ne tik apie žuvusiuosius, bet ir didvyrius, prisidėjusius prie gyvybių išgelbėjimo nuo žiaurios nacistinės vokiečių valdžios.

Pasak N. Latvytės, tokios kelionės yra visapusiškai naudingos žmonėms, nes tai yra unikali galimybė gyvai prisiliesti prie istorijos: „Piligriminis žygis – galėtų būti dar viena edukacijos ir pažinimo forma, netradicinė iniciatyva, padedanti plėsti pažinimo akiratį, įtraukianti nutylėtas temas, skatinanti empatiją, stiprinanti moralines vertybes, skleidžianti žinią ne tik miestui, bet ir pasauliui. Auginanti asmenybes ir neleidžianti mums pamiršti tai, kas svarbu.“

Plačiau susipažinti su šiuo projektu galite internetinėje svetainėje www.teofiliauskelias.lt arba mobiliojoje programėlėje „Palaimintojo Teofiliaus kelias”