Kritikuoja, kad uždirbtų daugiau milijonų

Mobiliojo ryšio operatoriai bei jiems atstovaujanti asociacija „Infobalt“ siekia užkirsti kelią Lietuvos valstybei pačiai spręsti, kokiais būdais ir priemonėmis turi būti valdomos ekstremalios situacijos. Kalbame apie valstybės lygio saugumą ir žmonių gyvybes, o privatus verslas, atgręžęs rankas tik į save, stengiasi visomis išgalėmis sutrukdyti valstybei siekti saugumo, efektyvumo ir nepriklausomumo.

2020 metais tarpinstitucinė darbo grupė, susidedanti iš KAM, VRM, SM ir Telecentro atstovų, išnagrinėjo tarptautinę praktiką, visus privalumus bei trūkumus užsienio šalyse diegiamų valstybės kritinio ryšio tinklų (VKRT) modelių ir priėjo prie išvados, kad Lietuvoje turėtų būti diegiamas hibridinis VKRT modelis, kurio esmė, kad valstybės dedikuotas spec. ryšio fizinis tinklas turi būti derinamas su komercinių operatorių fiziniais tinklais. Ši partnerystė su verslu leistų panaudoti jau egzistuojančią operatorių infrastruktūrą ir užtikrintų geriausią saugumo, patikimumo ir kainos santykį. Tokiam modeliui tuo metu pritarė ir Vyriausybė. Deja, „Infobalt“ siekia neleisti, kad Lietuvoje valstybės kritiniam ryšiui būtų pasirinktas net ir kompromisinis, abipusiai naudingas VKRT modelis.

VKRT reikmėms turi būti naudojami tik privačių operatorių tinklai, teigia „Infobalt“. Ir tikrai, argi galima tikėtis kitokios „Infobalt“ pozicijos, kuomet sprendžiama, ar operatoriai uždirbs dešimtimis milijonų eurų daugiau, ar mažiau – tuo atveju, jeigu valstybė nuspręstų eiti didesnio patikimumo ir saugumo keliu, kuriuo yra einama, formuojant analogišką VKRT tinklą Švedijoje, Vokietijoje, Ispanijoje ir daugelyje kitų Europos ir pasaulio šalių.

Ne kartą buvo kalbėta, kad hibridinis kritinio ryšio tinklas valstybei reikalingas tam, kad būtų sumažinta komercinių tinklų „nulūžimų“ rizika dėl krizinėse situacijose išaugusių apkrovų; kad duomenys cirkuliuotų šalies viduje, o ne už jos ribų; kad būtų apsaugotas informacijos, kuria keičiasi spec. tarnybos, konfidencialumas ir pan. Dabartinis VRM TETRA tinklas tokiu autonomiškumu ir pasižymi, blogai tik, kad jis remiasi jau pasenusia, praėjusio amžiaus 2G technologija, dėl ko jį būtina modernizuoti.

Valstybės kritinio ryšio tinklo paskirtis – užtikrinti operatyvų ir saugų keitimąsi duomenimis tarp spec. tarnybų krizinėse situacijose.
Foto: Autorių nuotr.

Svarbu pabrėžti, kad net ir tose šalyse, kur įdiegtas hibridinis KRT modelis, bendradarbiavimo sutartis sudaroma ne su bet kuo, bet su valstybės kontroliuojamu nacionaliniu operatoriumi. Švedijoje tai valstybės kontroliuojama „Telia“, Suomijoje – taip pat valstybės kontroliuojama „Elisa“, JAV – didžiausias nacionalinis operatorius ir pirmoji pasaulio telefonijos kompanija AT&T ir t. t.

Ko nepasako „Infobalt“?

Tam, kad parūpintų operatoriams šį nemenką pelną, „Infobalt“ direktorius Mindaugas Ubartas nevengia skleisti visuomenę klaidinančios informacijos bei iš konteksto ištrauktų duomenų. Antai jis teigia, kad valstybei VKRT fizinio tinklo įdiegimas kainuos 43 mln. eurų, kurie neva bus atimti iš medikų ir mokytojų. Tačiau jis „pamiršta“ paminėti, kad šiuo metu valstybė eksploatuoja 15 skirtingų tinklų, į kuriuos jau investuota per 140 mln. eurų ir kurių palaikymas per 10 metų jau kainavo 115 mln. eurų. Dar tiek pat kainuos per ateinantį dešimtmetį, jeigu nebus pereita prie vieningo kritinio tinklo. Susisiekimo ministerijos 2020 m. atlikta finansinė analizė rodo, kad bendras suminis ekonominis efektas, konsolidavus skirtingus tinklus vieningo VKRT pagrindu, per dešimtmetį siektų virš šimto milijono eurų – štai jie, atlyginimai viešajam sektoriui!

„Infobalt“ nė žodžiu neužsimena, kiek kainuotų operatorių tinklų parengimas spec. tarnybų ryšio prioretizavimui bei patikimumui užtikrinti. Tinklų kietinimas (angl. hardening) apima tokias sritis kaip bazinių stočių įrengimo vietų ir bokštų fizinės apsaugos stiprinimas, taip pat didesnius reikalavimus elektros tiekimo patikimumui, griežtesnius reikalavimus visų lygių tinklo saugumui ir patikimumui (geografinis tinklo core dalies rezervavimas, saugumo procedūrų stiprinimas ir kt.). Iki šiol privatūs operatoriai nėra pateikę nė vieno konkretaus skaičiaus, išskyrus M. Ubarto niekuo nepagrįstus ir visuomenę klaidinančius pareiškimus.

„Infobalt“ taip pat neužsimena, kad komercinių tinklų architektūra nėra pritaikyta kritinio ryšio poreikiams, be to, VKRT ryšys negali būti organizuojamas per tinklus, pastatytus nepatikimų trečiųjų šalių gamintojų įrangos pagrindu. Neužsimena ir kiek laiko bei pinigų operatoriams kainuos šią įrangą pakeisti. Taip pat, kiek ateityje kainuos jų paslaugos – o kad jos kasmet vis brangsta, jaučiame kiekvienas.

Perša valstybei trumparegišką sprendimą

Radijo dažniai yra valstybės turtas ir vienas svarbiausių išteklių statant ir eksploatuojant mobiliojo ryšio tinklus. Nenuostabu, kad „Infobalt“ jau pusmetį gulasi kryžiumi, kad valstybė nedrįstų rezervuoti savo reikmėms kai kurių dažnių ruožų, kuriuos operatoriai yra numatę įsigyti savo verslui ir pajamoms didinti.

Anksčiau tvirtinęs, kad dažnių ruožo rezervavimas 3,5 GHz juostoje apskritai yra lietuviškas „išmislas“, M. Ubartas, po to, kai dažnių ruožas šiame diapazone buvo skirtas kritiniam ryšiui Švedijoje, jau sako, kad valstybė neva praras didžiulius pinigus, jei neparduos šios dalies dažnių aukcione. Dar teigiama, neva vartotojams brangs paslaugos dėl būtinybės statyti tankesnį 5G bazinių stočių tinklą ir neva sumažės greitaveika.

Kam, jeigu ne „Infobalt“ direktoriui, neseniai atėjusiam į šią poziciją iš „Telia“, turėtų būti gerai žinoma, kad Švedijoje operatorių 5G tinklams vystyti buvo suteikta lygiai tiek pat dažnių resursų 3,5 GHz juostoje, kaip tai planuojama padaryti ir Lietuvoje. Palyginus Švedijos bei dar didesnių už Švediją valstybių gyventojų skaičių bei koncentraciją miestuose su tų valstybių operatoriams suteiktais dažnių resursais 5G ryšio vystymui, tampa akivaizdus šių M. Ubarto pareiškimų nepagrįstumas. Taip pat nutylima, kad 5G technologijai bus naudojami ne tik turimi 3G bei LTE technologijos dažnių ruožai, bet ir kiti nauji dažnių ruožai (26 GHz; 5 GHz; 2.1 GHz, 700 MHz), kurių juostos pločiai šimtus kartų pranoksta šiemet numatomus skirti dažnių ruožus.

Būtų keista, jeigu operatoriai, nusipirkę iš valstybės platesnius dažnių ruožus ir sumokėję už tai didesnę kainą, jos neatsiimtų iš klientų, ir ypač tokio didelio kliento kaip Lietuvos valstybė. O, žvelgiant iš strateginės perspektyvos, akivaizdu, kad „Infobalt“ perša Lietuvai labai trumparegišką sprendimą.

Jeigu valstybė parduos visus dažnius aukcione, užkirs sau kelią ateityje rinktis, kokiomis priemonėmis organizuoti spec. tarnybų darbą, o Lietuvos valstybės ir Lietuvos gyventojų saugumas priklausys tik nuo komercinių operatorių geranoriškumo. Šalis nebeturės derybinės galios ne tik su operatoriais, bet dar svarbiau – su Rusija. Bus pažeistas pariteto principas, kai valstybės derasi dėl dažnių spektro panaudojimo lygiomis teisėmis, nepriklausomai nuo dydžio ar tarptautinės įtakos. Sutikdama su Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos (angl. ITU – „International Telecommunication Union“) konstitucija, pardavusi visus dažnius komerciniams operatoriams, Lietuva, kaip valstybė, valdanti dažnių spektrą savo reikmėms, praras lygiavertes derybines pozicijas su Rusija.