„Kovos ties Giedraičiais vyko dėl Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės egzistavimo ir labai svarbu, kad mūsų kariuomenė tai atstovėjo. Mes patys šią pergalę išsikovojome ir niekas mums nepadėjo. Tai žmonėms buvo itin reikšminga, o dabar turime teisę būti dėkingi už tai, ką patys sau padarėme, o ne dėl to, kad kažkas mums iš šalies padėjo“, – tvirtina karo istorikas prof. Valdas Rakutis.
Sukrėsta visuomenė susitelkė kovai
Kaip teigia karo istorikas, tuo metu Lietuvos valstybė iš viso nesitikėjo tokio pobūdžio karinės intervencijos į Vilniaus kraštą. Veikiau galvojo, kad gali būti vietinių gyventojų maištas ar nepasitenkinimas, bet kad Lenkijos kariuomenė atvirai užpuls Lietuvą tokiu būdu – tikrai ne.
„Lietuvių kariuomenės dalinių Vilniaus krašte nebuvo daug. Juk tuo metu Lietuvos kariuomenė buvo patyrusį skaudų pralaimėjimą Suvalkijos žemėje ir po pralaimėjimo atsistoti bei eiti gintis buvo labai didelis iššūkis. Be to, mūsų visuomenė buvo įžeista Suvalkų derybų – tik pasirašyta sutartis su lenkais ir kitą dieną jau puola. Tai šis faktas labai suvirpino lietuvių tautą – ji tuomet iš tikro pajuto, kad šis karas yra mūsų karas. Labai daug žmonių stojo į kariuomenės pusę kaip savanoriai“, – pasakoja prof. V. Rakutis ir priduria, kad tie savanoriai gal ir nespėjo iki Giedraičių mūšio atvykti, bet bendra susitelkimo dvasia labai jautėsi.
„Lietuvos kariuomenė atgavo pasitikėjimą savo jėgomis ir karininkai, leitenantai bei kapitonai rodė savo ryškią lyderystę, kadangi lenkų kariuomenė, kuri dalyvavo Nepriklausomybės kovose, buvo jau kelerių metų patirtį turinti kariuomenė su patyrusiais vadais. Tai mūsų priešai buvo stiprūs. Juolab ir ta kova visokia buvo – ne tik mūšio lauke, bet ir propagandos pagalba buvo stengiamasi pervilioti priešų kareivius į savo pusę. Šios kovos įkvėpė žmones labiau pasitikėti savo jėgomis, jei jų nebūtų buvę, nežinau, ar būtų buvęs toks didelis progresas vėliau tarpukaryje“, – pasakoja karo istorikas.
Geriau suprasti Giedraičių mūšio reikšmę padeda ir kontekstas – Lietuva tuo metu buvo tik atgavusi valstybingumą tauta (1918 m. – aut. past.), o dar naujas netikėtas priešas – Lenkija, kuri kaip ir turėtų būti mūsų artimiausi sąjungininkai – pagal tikėjimą ir pagal istoriją. „Tai čia mūsų ir nusivylimas kaimynais, ir tuo pačiu metu mūsų tapimas valstybe“, – sako prof. V. Rakutis.
Padalinta Lietuva
Kovos ties Giedraičiais lėmė ir tai, kad atsirado dvi Lietuvos. Pradžioje buvo taip vadinamoji vidurinė Lietuva, kuri labai greitai tapo Lenkijos provincija. O juk Lenkija, kaip atkreipia dėmesį karo istorikas, niekada nebuvo šitose žemėse – ji buvo ten, kur yra Krokuva, Poznanė. Taigi įvyko nenatūralus Lietuvos padalijimas.
Karo istoriko teigimu, 1920 m. įvykiai paliko gilų pėdsaką Giedraičių, Musninkų, Širvintų, Molėtų, Dubingių krašto žmonėms. Šie įvykiai lėmė, kad atsirado naujas darinys, vadinamoji demarkacinė linija, kuri vietiniams nubrėžė skirtingas istorines perspektyvas. Po šių įvykių žmonės dar 20 metų gyveno skirtingose valstybėse ir po to vėl pradėjo kartu gyventi.
„Žinoma, tos patirtys yra labai skirtingos, neretai skausmingos. Ir ne tik karo metu, bet ir po to buvusių įtampų, kada žmonės daug kentėjo. Tai yra kasdienybė, kuri vis dar tebėra šiame krašte – jaučiamas liūdesys ar nusivylimas“, – sako prof. V. Rakutis.
Stengiamasi išlaikyti atminimą
Nors Giedraičių (esančių Molėtų raj.) mūšio šimtmečio minėjimo renginius dėl pasaulinės pandemijos teko atšaukti, Molėtų rajono savivaldybė kartu su Lietuvos kariuomene kviečia prisiminti lemtingą Nepriklausomybės kovų mūšį ir pagerbti jo dalyvius.
Iki šiol Giedraičių miestelio centre kovų dalyvių atminimą saugojo paminklas „Kariams, žuvusiems už Lietuvos laisvę 1920 m.“. Tie, kurie ties Giedraičiais ir Širvintomis žuvo 1920 m., kovodami už tėvynės laisvę, yra pagerbti įamžinus jų pavardes obeliske. 1932 metais birželio 19 dieną atidengtą paminklą sukūrė kraštietis dailininkas Antanas Jaroševičius. Prisimenant Nepriklausomybės kovų Giedraičių mūšį, šalia Giedraičių miestelio, mūšio vietoje, ant kalvos, Lietuvos kariuomenės iniciatyva iškils naujas Nepriklausomybės kovų simbolis. Čia planuojama atidengti skulptūra – stilizuotas pabūklas (skulptorius – Džiugas Jurkūnas), skirtas Giedraičių mūšio šimtmečiui paminėti.
„Karių kapai, paminklai, kurie stovi – visas komplektas įdomus ir būtų galima dar daugiau padaryti, kad tos kovos būtų įprasmintos šiame krašte. Svarbiausia, kad jaunoji karta augdama tikrai galėtų pasisemti čia vyraujančios dvasios. Nes tai yra tikri pavyzdžiai – nesugalvoti, nenupiešti ar dirbtinai nesukurti. Tai tikri įvykiai, kurie vyko šioje žemėje“, – teigia karo istorikas.
Lygiai prieš šimtą metų, 1920 m. lapkričio 17–21 d., Musninkų–Širvintų–Giedraičių–Dubingių fronto ruože įvyko atkaklios paskutiniosios Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių kovos. Tik suprantant tuomet vykusius įvykius, galima rasti atsakymus, kaip taip atsitiko, kad pačiame Lietuvos viduryje žmonės kartais kalba skirtingomis kalbomis. Kartais, kaip ir šiuo atveju, atsakymai slypi net 100-o metų retrospektyvoje.
Užsakymo nr.: PT_85756653