Ar šiandieną lietuvis pakankamai įvertina faktą, kad gali ir moka kalbėti lietuviškai?
Gimtoji kalba yra kaip oras: niekas jo nepastebi, nekreipia dėmesio, dėl jo per daug nesijaudina, kol nepradeda jo trūkti. Taip yra ir su gimtąja kalba. Ji yra neatskiriama mūsų kasdienybės dalis, mes ją vartojame nesusimąstydami ir per daug nesukdami galvos. Tai nuolat vartojamas įrankis meilės žodžiams sakyti ir pasauliui pažinti. Tai bendrystės jausmas, vienijantis mus visus į tautą. Dėl to dažniausiai nelabai mąstome apie faktą, kad galime ir mokame kalbėti lietuviškai. Tiesiog taip yra ir taškas.
Kaip, jūsų akimis, šiuo metu sekasi lietuvių kalbai?
Esame viso to, kas buvo, vediniai, todėl vertinti, sekasi ar nesiseka, galime per buvusių patirčių ir istorinių faktų prizmę. Paprastam žmogui 100 metų yra be galo daug – visas jo gyvenimas, kartais net du, o kalbos „gyvenimui“ ir 1000 metų gali pasirodyti nedaug. Pavyzdžiui, XVIII a. – tauta masiškai lenkėja, XIX a. – nepaisant Motiejaus Valančiaus „Auszros“ ar „Varpo“, Europos intelektualai netiki mūsų ateitimi ir laiko mirštančia kalba, XX a. pirma pusė – keli dešimtmečiai šviesos proveržio, bet antroje pusėje ir vėl išnykimo grėsmės. Taigi, nors pastarieji 300 metų lietuvių kalbai nieko gero nežadėjo – šiandien ji klesti. Ji įsiveržė į visas gyvenimo sritis, į Briuselio ir Liuksemburgo koridorius, įgijo visus galimus pavidalus. Galiu pasakyti – šiandieną jai sekasi puikiai.
Vadinasi, lietuvių kalbai išnykimas negresia? O kaip spartėjantis emigracijos procesas?
Kalba gali pasikeisti, kartais tauta netgi gali kalbą prarasti. Tačiau ar galime dabartinius emigracijos ir globalizmo reiškinius sieti su kalbos nykimu? Vargu. Lietuviai ir svetimuose kraštuose lieka lietuviais. Nors išvykstančiųjų skaičius auga, kalbančiųjų skaičius nemažėja. Bendras lietuvių ir lietuviškai kalbančiųjų skaičius, koks buvo prieš 30 metų, toks ir liko. Kita situacija su išvykusiųjų palikuonimis – manau, išvykusiųjų vaikai, anūkai yra jau nukirsta mūsų tautos šaka, nepaisant gražių išimčių šeimų, kurios užsienyje vaikus augina lietuviais. Pažiūrėkite į XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios emigraciją ir patyrinėkite, kas ir kur jų anūkai ir proanūkiai. Vis dėlto šiandien emigracijos su kalbos nykimu nesiečiau, gerokai didesnis pavojus kiltų, jei prasidėtų tokia pati imigracija.
Kodėl yra svarbūs lietuvių kalbą puoselėjantys projektai?
Mikalojus Daukša yra pasakęs: „Język iest spolnym zwiąskiem miłośći, matką iednośći, oycem społecznośći państhw strożem“ (Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas ir valstybės sargas). Todėl kalbos kulto palaikymas, paminklų kalbai statymas yra visos tautos bei kiekvieno jos nario vedimas meilės, vienybės, pilietiškumo ir valstybingumo keliu.
Kokią pridėtinę vertę Lietuvai suteiks „ė“ raidės skulptūra?
Pridėtinė vertė ne visuomet yra pelnas ir pinigai. Tai gali būti ir pasitenkinimas gerai atliktu darbu, ir džiaugsmas dėl kitiems suteikto malonumo, ir apskritai paguoda sielai. Tokia ir yra „ė“ skulptūros projekto pridėtinė vertė. Ypač po istorijų su paminklų statymais Vilniuje ir Kaune, kurie, kad ir ką bemanytume kiekvienas asmeniškai, vargu ar atnešė daugiau bendrystės ir vieningumo. Geriausia, ką galėtų duoti šis projektas – visuomenės vienijimas ir pilietiškumo stiprinimas. Tai, kad dar vienas paminklas lietuvių kalbai papuoš šalį, yra labai gerai. Aš paminklus kalbai ir jos puoselėtojams vertinu ypač pozityviai.
Ar palaikytumėte daugiau nei vienos valstybinės kalbos įsigalėjimą Lietuvoje?
Be jokių abejonių priešinčiausi – tai pavojus lietuvių kalbai. Lietuviai, gyvendami Europos viduryje, iš esmės visada pakankamai mokėjo kelias kalbas – kai reikėjo, lotynų, vokiečių, lenkų, rusų. Dabar jaunimas nė kiek ne blogiau kalba angliškai, kaip mes jaunystėje kalbėjome rusiškai. Nedera pamiršti paprasto dalyko – kad ir kaip natūrali, miela, puiki, mylima mūsų gimtoji kalba, ji dabar stoja į gretą su šimtamilijoninėmis kalbomis. Tai absoliučiai nepalyginamos svorio kategorijos, o mes su oficialia dvikalbyste jas suleistume į vieną ringą. Ketinimai įteisinti dvikalbystę – nusikaltimas mūsų tautai ir valstybei.
Ar manote, kad reikia mokėti daug užsienio kalbų?
Svetimų kalbų mokėjimas yra neišvengiamas. Pavyzdžiui, anglų kalbos mokėjimas tam tikrose pareigose yra būtinas. Paprastas žmogus, norintis suprasti pasaulio naujienas, norintis pasisemti ne tik lietuviškų, bet ir pasaulinių kultūros lobių, turi mokėti kuo daugiau kalbų. Taigi, lietuvių kalba neišvengiamai „kontaktuoja“ su kitomis kalbomis. Čia svarbus jų santykis – namuose, valstybės viduje pirmenybė turi būti teikiama gimtajai kalbai, tarptautiniuose reikaluose – priklauso nuo situacijos. Didesnės kalbos labiau veikia mažesnes, tačiau lietuvių kalba visada tokiomis sąlygomis „gyveno“.
Dėstote Vilniaus universitete. Ar pastebėjote, kad tarp jaunuolių daugėja svetimžodžių vartosena?
Šiuolaikiniai jaunuoliai gerai moka kitas užsienio kalbas ir dažniausiai kalba taisyklinga standartine lietuvių kalba, jos šnekamąja atmaina. Ar vartoja svetimžodžius ir kitaip „žaloja“ kalbą? Nežinau. Tarpusavyje, manau, taip – juk egzistuoja jaunimo žargonas. Jis ir turi teisę gyvuoti. Čia svarbiausia kita – ar jaunimas atskiria, kokia lietuvių kalbos atmaina kada ir kur kalbėti? Mano pažįstamas jaunimas, universitetinis jaunimas tikrai atskiria. Juk liepiu kalbėti per seminarus ir girdžiu standartinę lietuvių kalbą, nepriklausomai, iš kurios Lietuvos vietos jaunuolis atvažiavo.
Ar savo aplinkoje pats visuomet vartojate taisyklingą lietuvių kalbą? Pavyzdžiui, rašydamas trumpąsias žinutes ir pan.
Man lietuvių kalba – duona kasdienė. Ją myliu, gerbiu, iš jos gyvenu ir nesiskundžiu. Ramiai rašydamas trumpąsias žinutes ir elektroninius laiškus visada vartoju visas lietuviškas raides, nosines ir kablelius (kiek išmanymas leidžia). Bet čia yra viena svarbi aplinkybė – pasikeitęs kalbėjimo ir rašymo santykis. Šnekamosios ir rašytinės kalbos funkcijos po truputį artėja – galima sakyti, netgi šnekamąją kalbą perkeliame į raštą, t. y. iš tiesų bandome pasikalbėti raštu. Kai įsiveli į tokius rašytinius pokalbius, žinoma, gali prirašyti visko – ir be nosinių, ir be taškelių, ir be paukščiukų, ir be tarpelių, ir be didžiųjų raidžių, ir be kabučių – juk iš tikrųjų šnekamojoje kalboje viso to nėra.
Įvardinkite 3 gražiausius lietuviškus žodžius.
Mama, tėvynė, laisvė.
Daugiau apie „ė“ skulptūros projektą:
ACME grupė inicijavo projektą „ė, sugrįžk“ – šalies menininkai, skulptoriai ir visi kūrybininkai buvo kviečiami teikti idėjas „ė“ raidės skulptūrai. Iš viso sulaukta daugiau nei 40 pasiūlymų. Šiuo metu vyksta visuotinis balsavimas, kurio metu visuomenė kviečiama atiduoti balsą už labiausiai patikusią idėją. Balsuoti galima čia.
Visuomenės balsas prilygsta vienam iš 9 komisijos narių balsui. Balsavimas vyksta iki gruodžio 18 d.
Užsakymo nr.: PT_79806421