Puoselėja tradicinį švenčių stalą
R. Laužikas pasakoja, kad su žmona Anželika yra intensyviai dirbantys žmonės, todėl pasiruošimas Kūčioms ir Kalėdos, paprastai, jų šeimoje vyksta paskutinėmis dienomis.
„Daug dirbame, todėl šventėmis pradedame ruoštis iki jų likus vos kelioms dienoms. Pats pasiruošimas, turbūt, panašus, kaip ir daugumoje šeimų: iš bažnyčios parsinešame kalėdaičių, puošiame eglutę, susidėliojame Kūčių vakarienės ir Kalėdų pietų valgių sąrašą, įsigyjame reikiamus produktus“, – sako R. Laužikas.
Pasak jo, svarbiausiu šventiniu akcentų jo šeimoje išlieka Kūčių vakarienė, ant kurios stalo visada netrūksta tradicinių patiekalų.
„Kūčių stalui stengiamės pasidaryti tradicinių, senoviškų patiekalų: kūčia, kūčiukai, barščiai „su ausytėmis“, aguonų pienas, kisielius, kepta žuvis. Taip pat 2–3 silkių patiekalai, džiovinti obuoliai, virti žirniai, pupos (būtent pupos, ne pupelės). Kalėdų išvakarėse išsiverdame šaltienos, kad sustingtų iki šventinių pietų. Kalėdų rytą stengiamės apsilankyti Šv. Mišiose, pietums gaminame kokį nors įdomesnį istorinį mėsos patiekalą. Po to – lankome gimines, draugus“, – pasakoja R. Laužikas.
Jei jam reikėtų rinktis vieną mėgstamiausią šventinį patiekalą, istoriko teigimu, greičiausiai, tai būtų aguonų pienas. „Galbūt, dėl to, kad aguonpienis yra gaminamas tik vieną kartą per metus ir jis būdingas būtent Kūčioms“, – sako profesorius.
Bėgant metams – keičiasi ir tradicijos
Kaip pasakoja R. Laužikas, šiuolaikinės lietuvių švenčiamos Kūčios ir Kalėdos gerokai skiriasi nuo tų, kurios buvo XIX amžiuje. Pasak jo, jei anksčiau šios šventės didžiąja dalimi buvo siejamos su Kristaus gimimu, tai šiais laikais atsiranda vis daugiau priežasčių (ne)švęsti šių dienų.
„Šventės skiriasi tiek, kiek skiriasi jas švenčiančių žmonių gyvenimo būdas. Ir tradicijos išlieka tik dėl to, kad prisitaiko prie besikeičiančios tikrovės. Galime pastebėti, kad daliai šiuolaikinių žmonių Kūčios ir Kalėdos krikščioniškos šventės, kiti neopagoniškai mini žiemos saulėgrįžą, daliai tai šeimos šventės, neturinčios kokios nors religinės prasmės, dar kažkas pergyvena dėl sveikos mitybos principų neatitinkančio šventinio stalo, o kiti – tuo stalu džiaugiasi. Yra ir tokių žmonių, kurie apskritai nešvenčia šių dienų.
Tyrimai taip pat rodo, kad šiuolaikinės Kūčios vis labiau praranda savo religinės šventės elementus ir keičiasi šeimos šventės linkme, o Kalėdos tampa kur kas atviresnėmis, labiau vieša švente. Tačiau pačių Kūčių šventimas kaip vakaro, kai visa šeima renkasi prie bendro stalo, išlieka labai stiprus.
Visgi, nesu iš tų, kurie apgailestautų, kad dabartinės Kūčios ar Kalėdos – jau ne tokios, ar mažiau prasmingos nei anksčiau. Kiekvienas laikotarpis formuoja savo tradicijas ir kiekviena karta ar kiekvienas žmogus turi atrasti savo šventines prasmes“, – teigia mokslininkas.
Stiprėja švenčių gastronominis tapatumas
Anot jo, bėgant šimtmečiams, transformuojasi ne tik pats švenčių supratimas, bet ir keičiasi per jas gaminamų bei valgomų patiekalų receptai.
„Skaitydami tekstus ir diskusijas apie šias šventes viešojoje erdvėje, pamatysime, kad stiprėja jų gastronominis tapatumas. Ryškus žmonių noras gaminti joms būdingus tradicinius patiekalus.
Kaip jau sakiau – tradicija yra ne kažkas sustabarėjusio, nekintamo, o tai, kas nuolat kinta, atsinaujina, prisitaiko. Kai kalbama apie Kūčių ir Kalėdų stalą, čia visada žavi bei stebina dalies Kūčių stalo patiekalų gyvybingumas“, – sako R. Laužikas bei išskiria tris Kūčių stalo patiekalų tipus.
„Vieni jų – itin archajiški, jų receptai – mažai kintantys, būdingi visiems laikams ir visų socialinių sluoksnių žmonėms. Tai kūčia, kūčiukai, aguonų pienas. Jie – Kūčių stalo šerdis. Antrą patiekalų grupę sudaro tradiciniai valgiai, tokie kaip barščiai, kisielius, džiovinti vaisiai. Jie turėjo būti ant Kūčių stalo, bet pagal kokį receptą pagaminti, priklausę nuo namų turtingumo, šeimininkų pasirinkimo, laikotarpio. Pavyzdžiui, XIX amžiuje, ūkininko troboje barščiai galėję būti su grybais ir silkės rasalu, o dvare – „su ausytėmis“. Trečioji patiekalų grupė – pati dinamiškiausia. Iš esmės tai – ingredientų rinkinys (žuvis, silkė, grybai, daržovės), kurį naudojant skirtingais laikotarpiais ir skirtingo turtingumo namuose gaminami visiškai skirtingi patiekalai“, – teigia pašnekovas.
Silkė populiari buvo tikrai ne visada
Greičiausiai, daugelį nustebintų faktas, kad ant XIX a. lietuviško Kūčių stalo nerastume mums įprastos silkės, tačiau, kaip pasakoja R. Laužikas, būtent tuo laikotarpiu apie tokį patiekalą per šventes niekas negalvojo.
„Ten būtų daug, įvairiais būdais paruoštos, žuvies, pavyzdžiui: lydeka baltame padaže, pagaminta rūgščiai, su citrina, bet ir su razinomis, ešeriai, apibarstyti smulkintu kiaušiniu ir aplieti sviestu, lydeka geltoname padaže (nepjaustyta gabalėliais) su šafranu ir razinomis, karpis rausvame padaže su razinomis, žuvų skrandukų bei kepenėlių paštetas prancūziškoje tešloje, lynai drebučiuose, kepti karosai su raudonaisiais kopūstais. Tačiau jokios silkės.
Atėjus tarpukario laikotarpiu, silkė išstūmė daugelį senoviškų žuvies patiekalų, tačiau anuometiniai silkės patiekalai (tokie kaip Schmalzheringe, silkė vien tik su svogūnais ir alyvuogių aliejumi, silkių sviestas, kapota silkė su virtais kiaušiniais, silkė su svogūnais, pomidorų tyre ir morkomis) daugeliui mūsų jau atrodo egzotiški. Panašiai ir su Kalėdų valgiais. Jie kinta ir kur kas labiau nei Kūčių. Juk retas šiais laikais per Kalėdas kepame žąsį, valgome šaltieną ar kiaulės kumpį“, – sako profesorius.
Žinant, kokioje situacijoje yra dabartinis pasaulis, paklaustas apie artėjančių švenčių iššūkius R. Laužikas per daug to nesureikšmina ir sako, kad šventės bus tokios, kokias žmonės sau patys susikurs.
„Esu iš tų žmonių, kurie sunkesnėse situacijose ieško ne grėsmių, bet galimybių. Kažkas negalės grįžti iš užsienio į tėvų namus, bet gal tai bus postūmis jiems patiems, kitoje šalyje, jau savo namuose pasigaminti pirmą, savarankišką Kūčių vakarienę?“, – retoriškai svarsto pašnekovas.
Ta proga, R. Laužikas pateikia keletą savo mėgstamiausių naminių receptų.
„Gaminant juos, svarbu suprasti, kad nurodyti ingredientų kiekiai ir procesas yra apytiksliai. Kiekvieną kartą reikia pasitikėti savo įgūdžiais ir vadovautis sveiku protu. Taip pat nepamiršti, kad gaminamo maisto kiekis priklauso nuo valgytojų skaičiaus. Taigi, ingredientų kiekius galima proporcingai didinti ar mažinti“, – aiškina pašnekovas.
Namų gamybos kūčiukai
REIKĖS:
- 2 kg kvietinių miltų;
- 1 l šilto vandens;
- 100 g šviežių mielių;
- 250 g cukraus;
- 4 žiupsnelių druskos;
- 8 valgomųjų šaukštų aliejaus;
- 300 g aguonų
GAMINIMAS:
Iš ingredientų užminkome tešlą. Pakildiname. Dar kartą atminkome. Tešla turi būti tokia, kad neliptų prie rankų. Po to padalijame gabalais, voliojame juostomis, kurias pjaustome gabalėliais ir kepame orkaitėje.
Barščiai su „ausytėmis“
REIKĖS:
Barščiams:
- 2–3 raugintų burokėlių;
- 1,5 l raugintų burokėlių raugo;
- 50 g džiovintų baravykų;
- 1 nedidelio svogūno;
- druskos, kvapniųjų pipirų, lauro lapelių
„Ausytėms“, tešlai:
- 200 g kvietinių miltų;
- 100 ml vandens;
- druskos
„Ausytėms“, įdarui:
- 100 g džiovintų baravykų;
- 1 nedidelio svogūno;
- 3 valgomųjų šaukštų aliejaus
- druskos, juodųjų pipirų
GAMINIMAS:
Pirmiausia pasidarykime savotiškus koldūniukus – „ausytes“. Iš miltų, vandens, druskos užminkome tešlą. Pasigaminame įdarą. Džiovintus baravykus paviriname vandenyje, išgriebę smulkiai supjaustome ir sumaišome su aliejuje pakepintu, smulkiai pjaustytu svogūnu, druska ir juodaisiais pipirais. Tešla išminkoma, plonai iškočiojama ir stikline išpjaunami apskritimai. Jų viduryje dedamas įdaras. „Ausyčių“ lipdymas – atskira „meno“ rūšis. Jei jums pasiseks – koldūniukai gausis tikros ausies formos, bet jei nesate „menininkas“ – gaminkite tiesiog nedidukus (vieno kąsnio) įprastinės formos koldūniukus.
„Ausytės“ išverdamos sūdytame vandenyje ir sudedamos į dubenį. Tada gaminame barščius. Jie yra verdami iš raugintų burokėlių jų pačių rauge. Smulkiai supjaustytus raugintus burokėlius su visu raugu supilame į puodą, praskiedžiame vandeniu, įmetame keletą džiovintų baravykų, įdedame smulkiai pjaustytą svogūną, pasūdome, pagardiname kvapniaisiais pipirais, lauro lapeliais ir paverdame, kol daržovės suminkštės. Patiekiama su virtomis karštomis „ausytėmis“, kurios paprastai dedamos į barščius.
Užsakymo nr.: PT_85819459