Šiuo metu motinystės atostogose esanti L. Samuolytė neslepia, kad Kalėdiniu laikotarpiu ji mieliau pasirenka stebėtojos, o ne aktyvios dalyvės vaidmenį: „Vienintelis populiariosios kultūros dalykas, kuris man labai patinka – tai kalėdinės dainos. Džiaugiuosi, kad šiemet bus daugiau žmonių, kurie šį laikotarpį gyvens ramiau, sėsliau. Manau, kad paprastumas visada yra gerai“.
Mes keičiamės, o tradicijos lieka
Pašnekovė pasakoja, kad Kūčias švenčia nedideliame šeimos rate: su vyru ir sūnumi, močiute, sesėmis bei mama.
„Mūsų šeimoje kalėdinių tradicijų nėra daug. Eglutę puošiame Kūčių dieną. Visa ši diena mūsų namuose skirta maisto gamybai, girliandų kabinimui, stalo dengimui. Visuomet gaminame 12 patiekalų, o po vakarienės paliekame lėkštutę su patiekalų gabalėliais išėjusiems mūsų šeimos nariams. Šių tradicijų svarba, galbūt, yra ta, kad kasmet malonu daryti tą patį, matyti, kaip per metus mes keičiamės, o šie, kad ir maži įpročiai, išlieka.“
Kalėdos didžia dalimi labai susijusios ir su vartojimu. Kaip to išvengti? Pasak L. Samuolytės, jai labai svarbus tvarus požiūris į gyvenimą, tad ir per šventes ji atsakingai ir kruopščiai apgalvoja, kaip suderinti savo vertybes bei Kalėdinės kultūros suformuotus įpročius.
„Kalėdos ir vartojimas tikrai yra labai susijusios ir svarbios temos. Eglutę močiutės namuose turime tą pačią jau 20 metų. Žaisliukai šiek tiek naujesni, tačiau irgi kasmet naudojame tuos pačius, perkame naujus tik seniems sudužus. Dovanų nepakuojame į popierių, man tai atrodo beprasmis dalykas. Kasmet naudojame tuos pačius dovanų maišelius. Turime dovanų maišelių maišą ir rotuojame juos kasmet vieni kitiems. Maisto stengiamės gaminti mažesnius kiekius, o jei kas lieka – išsidaliname ir suvalgome kiekvienas savo namuose. Išvengti per didelio vartojimo galima tiesiog užduodant sau klausimą: ar man/mano artimajam to tikrai reikia? Dažnai užtenka tik tiek“, – idėjomis, kad mažiau būtų daugiau dalinasi tinklaraštininkė.
Dovanos – džiaugsmas ne tik vaikams
Sakoma, kad požiūris į Kalėdas ir kitas magiškas šventes keičiasi, gimus vaikams. Suaugusieji patys tarsi suvaikėja, jiems svarbesnės tampa įvairios tradicijos, ritualai. L. Samuolytė augina pusantrų metų sūnų, kuriam šios Kalėdos bus antrosios.
„Pirmosios mūsų sūnaus Kūčios praėjo jam sėdint visą dieną nešioklėje, kol aš prisidėjau prie maisto ruošos. Vakare jis ragavo visų patiekalų, stebėjo eglutės papuošimus. Kalėdų laukimui jis tikrai per mažas, dar džiaugiasi kiekviena savo diena. Su vyru šiek tiek kalbėjomės apie tai, kokios bus mūsų šeimos Kalėdų tradicijos, ir planuojame sūnų įtraukti į jau nusistovėjusius mūsų šeimos ritualus, padėsime jam dovaną po eglute. Kadangi patys nesame pametę galvų dėl Kalėdų, kažkaip išskirtinai dėl sūnaus šio laikotarpio neminėsime“, – sako pašnekovė.
Vaikai dovanų labai laukia. O kaip suaugusieji? Atrodo, dažnam šiais laikais kažkaip nejauku pripažinti, kad malonu tą dovaną gauti, dažnai girdime frazę: „man gera dovanoti, o ne gauti“. L. Samuolytė sako, kad yra iš tų žmonių, kuriems labai smagu gauti dovanų, ir to ji nebijo pripažinti:
„Bėda ta, kad dažnai nesugebu sugalvoti, ko man reikia ar ko noriu, o artimieji vis dažniau užduoda tokius klausimus. Manau, kad dovanos esmė yra parodymas kitam žmogui, kad aš tave gerai pažįstu ir pats sugalvojau, ką noriu tau padovanoti ir kas tave pradžiugins. Tokiomis dovanomis labai džiaugiuosi, man tai sukelia nuostabius jausmus. Apie dovanas savo artimiesiems jau pagalvoju, tačiau dar tikrai nieko neruošiu“.
Visgi, pašnekovė prisipažįsta, kad Kalėdų laukimas ir pačios šventės tikrai tapo mielesnės, gimus vaikui: „Atrodo, norisi jam viską parodyti ir papasakoti, smagu stebėti tyrą jo džiaugsmą. Labai mėgstu žiemą ir šaltį, tad šis laikotarpis man smagus ir dėl to. Tik, žinoma, liūdna, kad su dabartine situacija pasaulyje, tikriausiai, nepavyks švęsti su visais artimaisiais, bet išbandyti „online“ Kalėdas gali būtų įdomu ir neįprasta“.
Vietoj eglutės – ananasas, vietoj mėsos – avinžirnių netikras „zuikis“
Pasak pašnekovės, jos šeimos požiūris į tradicinius Kalėdinius atributus taip pat nestandartinis ir kitus kartais nustebina. Na, štai eglutė. Tikriausiai, daugelis be jos negali įsivaizduoti žiemos švenčių, o kai kurie jas ir senokai papuošė.
„Mes eglutės savo – mano, sūnaus ir vyro – namuose pernai neturėjome, puošėme vazone augantį ananasą. Šiemet dar apie tai negalvojame, galbūt, pasiimsime eglišakį iš miškininkų apgenėtų eglių, o gal ir vėl puošime ananasą“, – sako L. Samuolytės.
Kaip atrodo pašnekovės šventinis stalas ir kaip čia ji „griauna“ nusistovėjusias visuomenėje dogmas?
„Mūsų šventinis stalas kasmet atrodo labai panašiai. Su artimiausiais šeimos nariais švenčiame tik Kūčias. Tuomet ant stalo visada būna trintos moliūgų sriubos, lietuviškos mišrainės (man – su veganišku majonezu ir be kiaušinių, kitiems – su kiaušiniais bei įprastu majonezu), pupelių ir burokėlių mišrainės, tarkuotų obuolių blynelių, šparaginių pupelių anakardžių padaže, aguonpienio, kisieliaus. Kadangi mano močiutė valgo žuvį, ji paruošia žuvies su troškintomis morkomis. Kalėdų pietus minime su platesniu šeimos ratu Kaune – ten stalas būna visavalgiškas su keliais veganiškais patiekalais, kuriuos atvežame mes su vyru ir seserimis. Dažniausiai kepame veganišką netikrą „zuikį“ iš avinžirnių, atsivežame veganiško torto. Šeimininkai mums visad paruošia savo rinktų troškintų grybų su bulvių koše“.
Prajuokina, besitikintys prėsko chlorofilo poskonio
Jau daugiau nei šešerius metus veganišką mitybą propaguojanti tinklaraštininkė sako, kad jos artimiesiems kiek kitokia jos mityba nesukelia jokių bėdų: „Jau daug metų šias šventes minime labai panašiai, tad nejaukių momentų niekada nebūna. Mūsų Kūčių stalas – beveik visas veganiškas, nes pati ruošiu daugumą patiekalų. O Kalėdiniam stalui atsivežu savo patiekalą iš namų“.
Pasak pašnekovės, artimieji ir draugai augalinių patiekalų skoniais jau beveik nesistebi, nes yra prie jų įpratę. Visgi, kurioziškų situacijų su aplinkinių nuomonėmis, valgant augalinį maistą, vis dar būna, tačiau, bėgant laikui – mažėja.
„Kartais girdžiu komplimentus, kad kažkoks patiekalas neatrodo kaip veganiškas. Būna man sako: „oho, visai kaip normalus maistas“. Vis užklausiu, o koks turėtų būti tas augalinio patiekalo skonis? Žmonės tikriausiai kartais tikisi kažkokio prėsko chlorofilo poskonio“, – juokiasi pašnekovė ir priduria, kad jai visai smagu aplinkinius stebinti savo patiekalais.
Paklausus, ar dažnai tenka „pasukti“ galvą – ką čia šiandien augalinio gaminti, L. Samuolytė sako, kad per šešerius metus ji išmoko, ką ir kuo pakeisti, ką su kuo komponuoti: „Mintinai moku savo mėgstamiausius patiekalus, dažnai improvizuoju su turimais produktais. Idėjų kasdieniam maistui nepritrūkstu, o jei užsinoriu išbandyti kažką naujo, interneto platybėse – aibės tinklaraščių, receptų puslapių, kur galima rasti įkvėpimo naujiems patiekalams“.
Būtent taip gimė ir Liucijos tinklaraštis „Ne vištienos kepsnelis“: „Pati aprašyti receptus pradėjau dar tik „lengvai apšilusi“ su veganizmu, tinklaraštyje skaitytojams pasakodavau apie naujus, Lietuvos rinkoje atsiradusius, maisto produktus, dalinausi savo kuriamais receptais, rašiau apie naujus augalinius patiekalus kavinėse, bendrus atradimus ir rūpesčius, būnant veganu. Tinklaraštis taip pat, iš dalies, veikė kaip mano dienoraštis. Pasikeitus gyvenimui ir gimus vaikui – tam laiko nebeskiriu, nes veganizmas man šiuo metu yra tiesiog viena maža mano gyvenimo dalis, to taip nebesureikšminu kaip dariau pradžioje. Galbūt, kada nors ateityje tinklaraštį atgaivinsiu, nes vis sulaukiu klausimų, kodėl nieko neberašau.
Liucijos veganiški receptai Kūčių ir Kalėdų stalui
Tai šventinio amerikietiško patiekalo augalinė versija, receptas adaptuotas iš Liucijos mėgstamo tinklaraščio „Hot for food“.
Šparaginės pupelės anakardžių padaže su traškiais svogūnų žiedais
REIKĖS
Pupelėms:
- 700 g šparaginių pupelių;
- 1 nedidelio svogūno;
- 2 skiltelių česnako;
- 1 šaukštelio aliejaus;
- 230 g anakardžių (20 minučių pamirkytų karštam vandenyje);
- 1 šaukštelio obuolių acto;
- 1 šaukšto citrinos sulčių;
- 235 ml vandens;
- 350 ml nesaldinto augalinio pieno;
- 2 šaukštų kukurūzų krakmolo;
- 1 šaukštelio svogūnų miltelių
Svogūnų žiedams:
- 1 didelio svogūno;
- 350 ml nesaldinto augalinio pieno;
- 1 šaukšto obuolių acto;
- 240 g ryžių miltų;
- 1 šaukštelio rūkytos paprikos miltelių;
- 1 šaukštelio druskos;
- 0,5 šaukštelio maltų juodųjų pipirų
GAMINIMAS:
1. Pirmiausia ruošiame svogūnų žiedus. Supjaustykite svogūną su mandolina arba labai plonai peiliu taip, kad žiedai būtų permatomi. Tuomet juos pamerkite į augalinio pieno ir obuolių acto mišinį, palikite pabūti 15 min. Kitame inde sumaišykite ryžių miltus su prieskoniais.
2. Į didžiausią jūsų turimą keptuvę įpilkite tiek aliejaus, kad padengtumėte visą dugną 1cm aliejumi. Įkaitinkite keptuve ant šiek tiek didesnės nei vidutinė temperatūros.
3. Imkite saują svogūnų žiedų, apvoliokite juos ryžių miltų mišinyje ir dėkite į keptuvę. Skrudinkite kelias minutes, galite kartą juos apversti. Iškepusius žiedus dėkite ant popierinio rankšluosčio. Taip iškepkite visus paruoštus žiedus.
4. Į maistinį smulkintuvą sudėkite perplautus anakardžius, obuolių actą, citrinos sultis ir 235 ml vandens. Sumalkite iki vientisos masės.
5. į nedidelį puodą įpilkite paruoštą anakardžių masę, 350 ml augalinio pieno, kukurūzų krakmolo ir svogūnų miltelių. Užkaiskite viryklę ant vidutinės temperatūros ir padažą nuolat maišykite, kol šis pradės burbuliuoti ir tirštėti. Puodą nuimkite nuo viryklės.
6. Toliau paruošiame pupeles. Dideliame puode užvirkite vandens, sudėkite visas šparagines pupeles. Ištraukite, kai jos taps ryškiai žalios (po 1–2min), sudėkite į indą su lediniu vandeniu.
7. įkaitinkite didelę keptuvę ant vidutinės temperatūros, įpilkite aliejaus, suberkite smulkiai supjaustytą svogūną ir česnaką. Po kelių minučių sudėkite iš ledinio vandens ištrauktas šparagines pupeles, maišydami kepkite 5-ias minutes. Supilkite anakardžių padažą ir palikite 10 minučių troškintis, retkarčiais pamaišykite.
8. Pupelėms išsitroškinus, įdėkite jas į indą, kuriame jas patieksite ir ant viršaus užbarstykite svogūnų žiedų. Patiekite šį patiekalą karštą.
Užsakymo nr.: PT_85806469