Vasario 16-oji ir jos svarba šiandien
Nors nedažnai apie tai kalbama, Lietuva turi galimybę švęsti ne vieną, o tris Vasario 16-ąsias.
„Be 1918-ųjų metų Nepriklausomybės Akto, turime 1949-aisiais partizanų pasirašytą Minaičių aktą – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją bei 1989 m. netoli nuo čia, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pasirašytą Nepriklausomybės deklaraciją“, – susirinkusiesiems į diskusiją priminė L. Mažylis. Pasak profesoriaus, visi šie aktai, nors ir skirtingi savo tekstais, akcentuoja tas pačias vertybes – laisvę, orumą ir valstybę.
Taip jau nutiko, kad Minaičių aktą pasirašė 8 visiškai su politika nieko bendro neturėję žmonės – du studentai, vienas buhalteris, vienas kariškis ir keturi mokytojai. „Tai – žmonės, kuriuos aplinkybės pastūmėjo į politiką ir privertė būti vadais, nors niekada gyvenime jie apie tai negalvojo. Šie žmonės sugebėjo mums tai, ko dabartiniai politikai dažniausiai net neatsimena, – kad esame demokratiniais pagrindais tvarkoma parlamentinė valstybė“, – pastebėjo istorinius faktus prisiminusi I. Šimonytė.
Kalbėdama apie Vasario 16-osios svarbą šiomis dienomis ir atsakydama į klausimą, kaip šiandien lietuviai turėtų šią datą minėti, politikė įsitikinusi, kad Vasario 16-oji turėtų būti ne tik oficialus minėjimas, bet ir tapti švente tautiečiams. Vis dėlto, I. Šimonytė pastebi, kad vienos šventinės idėjos ar tradicijos, kuri tautiečiams prigytų, vis dar nesame radę.
„Norėčiau tikėti, kad iš bandymų kurti vietines tradicijas, vieną jų „pasigausime“ visi. Tačiau tikrai turėtų likti kuo mažiau oficioziškumo. Aišku, vėliavos pakėlimas ir panašūs dalykai turėtų išlikti, bet iš tokių švenčių reikėtų pasisemti kuo daugiau džiaugsmo sau“, – sakė kandidatė į prezidentus.
Kaip pastebėjo L. Mažylis, lietuviai džiaugtis gali ne tik Vasario 16-ąja, bet ir kitomis valstybei svarbiomis datomis, kurių jubiliejų per paskutinius dvejus metus Lietuvai netrūko. „Praėjusiais metais šventėme Valstybingumo šimtmetį, Sąjūdžio 30-metį, šimtmetį, šiais – vienos Nepriklausomybės deklaracijos 70-metis, kitos – 30-metis, o dar šiemet laukia ir Baltijos kelio 30-metis. Jubiliejai tuo ir svarbūs, kad mes lyg ir žinome apie svarbius įvykius, jų reikšmę, bet, minėdami juos, įtvirtiname tų įvykių reikšmę savo ir ateities kartų atmintyje“, – kalbėjo profesorius. „Tai – progos prisiminti savo bendrystę“, – pridėjo I. Šimonytė.
Kaunas ir jo vaidmuo valstybingumui
Kalbėdamas apie Kauną, L. Mažylis miestą įvardija kaip fenomeną. Po Pirmojo pasaulinio karo iš pelenų pakilęs miestas, anot profesoriaus, tarpukariu tapo Europos lygio didmiesčiu.
„1919–1920 m. Kaunas iš Rusijos pasienio, nešvaraus karinės tvirtovės miesto pradėjo pretenduoti į modernios Europos sostinės kasdienybę. Miestas sparčiai augo, modernėjo technine prasme, buvo statomi namai, atsirado vandentiekis, šaligatviai, automobiliai. Per 20 metų miestas sukūrė viską – nuo valstybinių institucijų iki infrastruktūros“, – pasakojo L. Mažylis ir pridūrė, kad net 1940 m., okupacijos metu, kai visa tai, atrodo, iš miestiečių buvo atimta, kauniečiai giliai širdyje išlaikė savo unikalumą.
Su juo sutiko ir Vilniuje gimusi bei augusi I. Šimonytė. Kandidatė į prezidentus prisimena, kad sovietmečiu Kaunas jai visada buvo labai aiškiai kitoks. „Aš, mano mama ir močiutė gimėme Vilniuje, todėl mano vaikystės terpė buvo visiškai kitokia nei kauniečių. Taip, kaip sovietmetis pakeitė Vilnių, nesugebėjo pakeisti Kauno. Kai būdama moksleivė atvykdavau į Kauną, visada galvodavau, kad tai visai kita šalis“, – sakė politikė.
Seimo narė neslėpė susižavėjimo kauniečiais, kurie, jos nuomone, yra tikri valstybingumo puoselėtojai. Ją įkvepia Kauno dvasia: „mane išskirtinumu labai žavi Kauno ponios, kurių, greičiausiai, niekur kitur nesutiksi. Tai – tokie žmonės, kurie per 50-metį savo galvose ir širdyse išsaugojo valstybę. Taip atrodo nesugniuždomi žmonės.“
Politikės įžvalgą pastebėjęs L. Mažylis paaiškino, kad Kaunas visada, net ir sovietmečiu, turėjo gebėjimą atrodyti vakarietišku miestu. „Kauną buvo užvaldžiusios mados ir problemos, identiškos Vakarų pasauliui. Tai pavojingai pradėjo artėti prie kitokio santykio su valdžia ir politika, o Romo Kalantos įvykiai tai ryškiai parodo“, – kaip pavyzdį pateikė profesorius.
Kalbėdama apie žmonių norą išsivaduoti iš priespaudos, I. Šimonytė įžvelgė bendrą visus lietuvius vienijančią tradiciją. „Pasipriešinimas visuomet būna pavienių žmonių dalia, tačiau kai terpė yra tinkama, tie pavieniai žmonės gali sukurti labai didelį pokytį. Po ledu yra daug gyvybės“, – sakė I. Šimonytė, kurios teigimu, technokratiškumas dabar yra didelė Kauno stiprybė.
Nepaisant to, kad humanitariniai mokslai sovietmečiu buvo perkelti į sostinę, anot Seimo narės, Kaune yra unikali humanitarikos ir technologijų terpė, kuri jaučiama visame mieste. Todėl ji ragina kauniečius išlaikyti šį išskirtinumą.
Kalbai pasisukus apie Kauno tarpukario paveldą ir pastatus, L. Mažylis atkreipė dėmesį į Lietuvoje aktualią problemą – didelį skaičių to laikmečio pastatų laikinojoje sostinėje, kurių mes nepajėgiame išsaugoti – ir paklausė, kas turėtų juos tvarkyti. Kaip pavyzdį profesorius pateikė Kauno centrinį paštą.
I. Šimonytė aiškino, kad tai jau – prioriteto klausimas. „Jei yra prioritetas, atsiranda ir politinė valia. Jeigu mes manome, kad išsaugoti pastatą yra svarbu, bendro susitarimo ir pasitikėjimo principu, jis turi būti išsaugotas“, – sakė I. Šimonytė ir pasidžiaugė tais pavyzdžiais, kai žmonės pastatus sugebėjo įveiklinti.
Kandidatė į prezidentus Kauno architektūrą, kuri yra Lietuvos istorijos dalis, prilygino kitiems valstybei svarbiems simboliams, kurie verti mūsų visų dėmesio ir išsaugojimo. „Simboliai yra tai, kas mus kaip tautą neša per kartas, kas išlaiko mūsų gyvybę“, – teigė I. Šimonytė.
Pasitikėjimais vieni kitais
Diskutuodama apie Lietuvos ekonomikos raidą I. Šimonytė sakė, kad kuriant ekonominę gerovę, pirmaisiais Nepriklausomybės metais buvo stengiamasi sekti Skandinavijos šalių pavyzdžiu, deja, nesėkmingai. „Buvo per daug iliuzijos, kad viską galima padaryti labai greitai. Užtrukau 20 metų, kol suvokiau, kodėl švediškos ekonomikos Lietuvoje dar nesukūrėme“, – sakė I. Šimonytė.
Pasak Seimo narės, esminis veiksnys, kuris Lietuvą vis dar skiria nuo bendruomeninės demokratijos, yra pasitikėjimas vienas kitu. „Pastebėjau, kad dažnai mes turime visai kitokį požiūrį vienas į kitą. Nesakau, kad kiekvienas iš mūsų, bet per didelė dalis iš anksto yra neigiamai nusiteikusi kitų žmonių atžvilgiu. Mes jų nepažįstame, bet kažkodėl norime apie juos galvoti neigiamai. Skandinavijos šalyse du trečdaliai gyventojų į klausimą „ar kiti žmonės yra geri“ atsako „taip“. Mūsų krašte taip atsakytų gal tik trečdalis“, – svarstė I. Šimonytė.
Anot politikės, būtent pasitikėjimas vieni kitais didelius mokesčius turinčioms Skandinavijos šalims leidžia būti konkurencingomis pasaulinėje ekonomikoje. Skandinavijos šalių gyventojai turi įsitikinimą, kad tai, kiek jie prisideda bendrai prie viešojo gėrio, jiems, kaip visuomenei, grįžta sąžininga ir teisinga grąža.
Visgi, I. Šimonytės teigimu, pasitikėjimą Lietuvoje įmanoma išugdyti, tačiau tam reikia keisti mąstyseną. Per beveik 29 Nepriklausomybės metus mūsų valstybei ir jos žmonėms pavyko pasiekti daug, tačiau visuomenės pasitikėjimo prasme reikia nuveikti ne ką mažiau, jei norime pasiekti situaciją, kai valstybę matysime ne kaip trečiąjį asmenį. „Labai dažnai girdime, kad valstybė „privalo“. Viskas, ką valstybė turi, yra tai, ką esame sutarę jai patikėti. Jeigu mes negalime ja pasitikėti, negalime gauti atgalinio ryšio“, – tvirtino kandidatė į prezidentus.
Politinė reklama bus apmokėta iš I. Šimonytės rinkimų kampanijos sąskaitos. Užs. nr. 19-10-DJ
Užsakymo nr.: PT_80441911